Tačiau iki šiol nesulaukta jokio darbo jėgos antplūdžio. Praėjus penkeriems metams po to, kai Vengrijos vyriausybė pasirašė sutartį su Rusijos valstybine atominės energetikos korporacija „Rosatom Corp.“ dėl dviejų naujų reaktorių statybos pasenusioje jėgainėje šalia miesto, vis dar nėra nustatyta daugumos darbų pradžios data.
„Teko pripažinti, kad nėra taip paprasta pastatyti atominę jėgainę, taip, kaip, tarkim, automobilių gamybos įmonę“, – sakė Z. Gorogas, kuris planuoja atskubėti į pagalbą, kai teks įkurdinti inžinierius, metalų apdirbėjus, elektrikus ir fizikus, atvyksiančius dirbti.
„Sunku įsivaizduoti, kokios permainos laukia“, – kalbėjo jis rodydamas į laisvų butų nuotraukas, savo nešiojamajame kompiuteryje – tokie būstai daugumai vietos gyventojų neįkandami, bet apgyvendinti turtingesnius svečius iš Rusijos puikiai tinka.
Nors turtingesnės šalys, tokios kaip Vokietija bei Prancūzija, atsisako statyti naujus tokio pobūdžio statinius – daugiausia dėl sąnaudų bei rizikų aplinkai, buvusioje komunistinėje Europoje kyla kita problema: branduolinė energetika neatitinka projektų įgyvendinimo galimybių. Regione, kur Sovietų Sąjunga įrengė iki šių dienų vis dar naudojamus reaktorius, valdžios institucijos yra įspraustos į sąnaudų bei terminų gniaužtus.
Tačiau planus dažnai koreguoja kylančios statybos kainos ir sudėtingi projektavimo reikalavimai, keliami Europos Sąjungos narėms, todėl dauguma regione suplanuotų projektų vilkinami mažiausiai dešimtmečiu. Naujiems reaktoriams pastatyti dažnai prireikia iki 15 mlrd. eurų (16,8 mlrd. JAV dolerių), todėl vyriausybė nelabai išgali paskubinti darbus.
„Kalbant apie išlaidas, šiuo metu šios technologijos neatsiperka, ir yra tikimybė, kad niekad ir neatsipirks“, – interviu „Bloomberg Intelligence“ Londone kalbėjo vyresnysis energetikos politikos analitikas Robas Barnettas. – Galiausiai kyla klausimas, ar vyriausybės nori tokių technologijų ir ar jos yra linkusios subsidijuoti išlaidas, idant paverstų jas energijos gamybos technologijomis.“
Toliausiai šiame kontekste pasistūmėjo Slovakija, kuri gali sujungti naują reaktorių su savo energetine sistema iki kitų metų, nors ir ten neapsieita be kliūčių – vilkinimo, kaimyninės Austrijos pasipriešinimo, konflikto dėl finansavimo ir kaltinimų neūkiškumu.
Tipiniu pavyzdžiu galėtų būti Bulgarija, kuriai iki šiol nesiseka rasti lėšų antrosios jėgainės statyboms šiauriniame Belenės mieste. Planai pirmą kartą buvo atidėti žlugus komunizmui, o tam, kad projektas būtų užbaigtas, valstybei prireiktų kone ketvirtadalio šalies ekonomikos apimčių. Lenkija, didžiausia Europoje anglies, skirtos elektros energijai gaminti, vartotoja, ketina paleisti savo pirmąjį reaktorių 2033 metais, nors dar negautas vyriausybės pritarimas finansavimui.
Netgi tie projektai, kurie atrodė realiausi, buvo ne kartą atidedami. Rumunija, kuri visą dešimtmetį svarstė, ar verta įrengti papildomus reaktorius savo Černovoda branduolinėje elektrinėje šalia Juodosios jūros, pasirašė preliminarinį susitarimą šių metų gegužę su Kinijos „China General Nuclear Power Corp.“. Vis dėlto iki šiol nesusitarta nei dėl finansavimo, nei dėl terminų.
Tačiau to nepakanka, kad būtų įmanoma užbaigti projektą. Užtruko beveik dvejus metus, kol buvo gautas oficialus ES pritarimas projektui, o nuo tada praėjo dar dveji metai. Vengrijos vyriausybė netiesiogiai kaltina „Rosatom“ dėl nesugebėjimo pateikti deramus planus. Viena aišku, – naujieji reaktoriai nepradės gaminti elektros 2026 metais, kaip planuota iš pat pradžių. Ministrų kabinetas tariasi su Maskva dėl paskolos grąžinimo atidėjimo iki tol, kol naujieji pajėgumai bus paleisti.
„Rosatom“ generalinis direktorius Aleksejus Lichačiovas apkaltino ES, pareikšdamas, kad šią vasarą darbai bus tęsiami. „Projektas buvo ne kartą atidėtas dėl Europos Sąjungos procedūrų, – sakė jis naujienų agentūrai RIA birželį. – Šiuo metu mes taikomės prie grafiko. Nevilkiname darbų. Mes jau sudarėme sutartis dėl didelės sunkių įrengimų dalies, o šiuo metu aktyviai ieškome Vengrijos įmonių statybos bei montavimo darbams.“
Plėsti branduolines jėgaines yra brangiausias variantas dėl saugumo aspektų, kurie yra neatsiejami nuo proceso. Trys rimčiausios branduolinės avarijos – JAV Trijų Mylių salos branduolinėje elektrinėje, Černobylio Ukrainoje ir Fukušimos Japonijoje – padėjo sustiprinti mokslo bei technologijų sektorių, susijusį su branduoline energetika.
Pakšo mieste, vos per 100 kilometrų Dunojaus upe nuo Budapešto, buvo pritarta tik 300 iš 6000 leidimų.
Kad ir kokios būtų rizikos, atominę energetiką palaiko plačioji visuomenė, ypač miestuose, esančiuose arčiausiai prie pajėgumų struktūrų, kur elektrinės yra pagrindinis gyventojų pajamų šaltinis.
Kai pirmieji reaktoriai Vengrijos Pakšo jėgainėje buvo įrengti, mažas miestelis iš esmės pasikeitė. Buvo pastatytas kultūros centras ir teatras, darbininkai ir vietiniai gyventojai susiliejo, dalis jų sukūrė mišrias šeimas, kalbėjo 60-ies metų Judita Kunfalvi, juvelyrinių dirbinių krautuvėlės savininkė, pasirengusi aptarnauti rusus, kurie galiausiai gali čia atvykti.
Naujausiomis gyventojų prognozėmis, jei tik projektas pajudės iš mirties taško ir deramai bus vykdomas, čia gali užplūsti iki 10 000 darbininkų su šeimomis. Z. Gorogas nėra vienintelis vietinis gyventojas, intensyviai besiruošiantis aptarnauti atvyksiančius rusus. Upės krantinėje įsikūręs populiariausias visame Pakšo mieste restoranas, „Halaszcsarda“, žuvies taverna, į savo meniu įtraukė patiekalų pavadinimus rusų kalba ir jau sulaukė grupelės klientų iš pirminio „Rosatom“ personalo.
„Tokie projektai suteikia galimybę miestui vystytis, – sakė J. Kunfalvi, stovėdama prie stiklinio prekystalio su įvairiausiais auskarais, sagėmis bei kitais juvelyriniais dirbiniais. Jos 40-ies kvadratinių metrų krautuvėlė įsikūrusi vienoje iš pagrindinių gatvelių. – Bet prieš akis laukia daug sunkaus darbo.“
