Tačiau šiuolaikinio kapitalizmo skeptikai situaciją mato kiek kitaip. Pernelyg daug įmonių, anot jų, menkina ekonomikos vertę, užuot ją didinusios. Pasitelkus monopolinę galią arba esant palankioms reguliavimo institucijų nuostatoms, didelės korporacijos kelia kainas, mažina darbo užmokesčius ir spaudžia savo tiekėjus akcininkų naudai. Ekonomistai tokią vertės gavybą vadina ekonomine nuoma.
Tai – svarbi ir savalaikė diskusija, nes per pastaruosius 15 metų korporacijų pelnas aprėpė didžiausią per visą istoriją JAV ekonomikos pagamintos vertės dalį.
O pastaraisiais metais akcijų kainos didėjo greičiau nei pelnas ar pati ekonomika.
D. Greenwaldo ir jo kolegų rezultatai turėtų būti vertinami blaiviai, nes jie labai priklauso nuo itin specifinio modelio prielaidų. Tačiau jų išvados atitinka ekonomistų Loukaso Karabarbouniso ir Brento Neimano gautus įrodymus, jog darbo jėgos pajamų dalis visame pasaulyje mažėja. Jos taip pat atitinka ekonomisto Simchos Barkai išvadas, kad kompanijų pelnas auga daug greičiau nei jų turimo kapitalo vertė. Kai visi šie skirtingi modeliai pateikia panašų rezultatą, galima manyti, kad jų išvados nėra visiškai iliuzinės.
Tačiau tai palieka atvirą klausimą, kaip akcininkams pavyko iš ekonomikos išgauti didėjančią nuomą. Sveikoje ekonomikoje konkurencija turėtų atsikratyti nuomos, nes į rinką įžengia naujos kompanijos, kurios kovoja dėl savo pyrago gabalo, siūlydamos mažesnes kainas ir didesnį atlyginimą, kol nuoma iš esmės išnyksta. Kai kuriose pramonės šakose, pavyzdžiui, puslaidininkių gamyboje, būtent tai ir vyksta.
Kai Q yra aukštas, tai turėtų reikšti, kad nauji konkurentai turi galimybę įžengti ir atsiriekti dalį pramonės pelno, taip sumažindami esamų kompanijų užkeltas kainas ir tuo pačiu sumažindami Q. Autoriai nustatė, kad ekonomikai tai buvo būdinga iki pat šio tūkstantmečio pradžios. Tačiau po 2000 m. – tuo pat metu, kai pelnas ėmė augti iki precedento neturinčių aukštumų – šis santykis nutrūko. Aukštas Q jau nebepritraukia naujų rinkos dalyvių.
Tai galėtų nutikti didėjant masto grąžai – pavyzdžiui, jei internetinės įmonės, tokios kaip „Facebook“ ir „Amazon“, panaudotų tinklo ypatybes, neleidžiančias įstoti smulkesniems konkurentams. Tačiau G. Gutiérrezas ir Th. Philipponas apskaičiavo, kad didėjanti masto grąža nesusijusi su Q ir naujo verslo įžengimo santykiu, taigi šis paaiškinimas kelia abejonių.
Patys autoriai rodo pirštu į didėjantį reguliavimą. Jie nustatė, kad kuo didesnė naujo pramonės reguliavimo apimtis – išmatuota pasitelkus Federalinio reglamento kodekso teksto analizę – tuo mažiau naujų dalyvių pritraukia aukštas Q. Jie taip pat nustatė, kad lobizmo išlaidos tokioje pramonėje yra susijusios su padidėjusiu reguliavimu, didesniu pelnu ir mažesne naujokų skverbtimi.
Jie nustatė ir tai, jog lobizmas ir reguliavimas – tai bent staigmena – palankesni didelėms kompanijoms. G. Gutiérrezo ir Th. Philippono rezultatai sutampa su panašiomis 2016 m. teisės profesoriaus Jameso Besseno išvadomis (nors prieštarauja 2018 m. ekonomistų Nathano Goldschlago ir Alexo Tabarroko rezultatams).
Taigi gali būti, kad didelės kompanijos savo rinkos galią didina pasinaudodamos lobizmu, kad įsiteiktų politikams ir reguliuotojams. Jeigu tai tiesa, laisvosioms rinkoms ir kapitalizmui tai yra labai blogos naujienos. Jos patvirtintų senatoriaus Bernie Sanderso, socialisto kandidato į prezidentus, kaltinančio korporacijas dėl amerikiečių darbuotojų vargų, pretenzijas. Kaip didelės kompanijos ir jų lobistai nuo 2000 m. sugebėjo palenkti reguliuotojus savo valiai, vis dar lieka paslaptimi, tačiau tai yra reiškinys, kuriam reikia daugiau dėmesio ir tyrimų. Galimas daiktas, kad kapitalizmo ateičiai gresia pavojus.
