Praėjusią savaitę nuskambėjęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas, esą Vakarų liberalizmas – atgyvena, išprovokavo rėksmingą prieštaravimą. O galbūt verčiau reikėjo nutylėti, neleidžiant Borisui Johnsonui šaukti apie „mūsų vertybes“ arba Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui tvirtinti, kad, nepaisant akivaizdžių įrodymų, pasenęs yra autoritarizmas.

Net „Financial Times“, kuriam V. Putinas išklojo savo požiūrį, ėmė vaikiškai gintis, kad „nors Amerika nebėra spindintis miestas ant kalvos, kaip kadaise atrodė, pasaulio vargšai ir nuskriaustieji vis dar plūsta į JAV ir vakarų Europą“, o ne į Rusiją.

Tokia abiejų pusių retorika skamba kaip šaltojo karo reliktas ir yra naudojama tuo pačiu tikslu: nuslėpti abiejų sistemų ydas ir trūkumus.

Viena Rusijos komunistinės tironijos funkcija praeityje buvo užtikrinti, kad jos oponentai kapitalistai atrodytų kuo blogiau. Aplink centrinę ašį suplanuota komandų ekonomika apgailėtinai žlugo, atskleisdama, kad komunistai neturėjo jokio ekonominio atsako į šiuolaikines neteisybės ir nelygybės mįsles ir, negana to, buvo pražūtingai akli savo pačių trūkumams.

Kita vertus, turtą kurianti kapitalistinė ekonomika vargu ar gali išspręsti šias problemas arba paversti pasaulį geresne vieta ateities kartoms. Po to, kai žlugo komunizmas, jos advokatai švaistėsi ekstravagantiškais laisvės, teisingumo ir klestėjimo pažadais, teigdami, kad kapitalizmas – vienintelis gyvastingas modelis, liekantis Istorijos Pabaigoje. Tačiau ilgainiui jų neatsakingi eksperimentai laisvosiose rinkose padėjo pamatus autoritarinių judėjimų ir asmenybių, kurios dabar dominuoja naujienų srautuose, iškilimui.

Reikėtų nepamiršti, kad 10-ajame dešimtmetyje Rusijoje įgyvendinta laisvųjų rinkų šoko terapija sukėlė milžiniško masto korupciją, chaosą ir masines kančias, galiausiai leisdama į valdžią ateiti V. Putinui. Štai kodėl nepakanka, kad prieš V. Putino demagogiją būtų kovojama pačiu pagyrūniškiausiu liberalizmo apibrėžimu: kaip asmens teisių ir pilietinių laisvių garantija.

Be abejo, liberalioji tradicija, patvirtinanti žmogaus laisvę ir orumą prieš autokratijos jėgas, reakcinį konservatizmą ir socialinį konformizmą, yra garbinga ir turėtų būti visada ginama. Tačiau yra ir kitas liberalizmas, iškilęs XIX a. kartu su kapitalistine plėtra ir pirmiausia besirūpinantis savininkų ir akcininkų asmeniniais interesais. Tai liberalizmas, kuriam nė motais visuotinis gerbūvis: šiandien jį pravardžiuojame „neoliberalizmu“.

Reikia pasakyti, kad abu liberalizmai – ir tas, kuris siūlo tikrą žmogišką laisvę, ir tas, kuris įkalina žmones nuasmenintuose ir dažnai negailestinguose rinkos mechanizmuose – iš esmės konfliktavo visada. Vis dėlto jie ilgą laiką sugebėjo nesunkiai sugyventi, nes besiplečiančios kapitalistinės Vakarų visuomenės atrodė galinčios palaipsniui išplėsti ir padalyti socialines teises ir ekonominę naudą visiems savo piliečiams.

Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas
Foto: AP / Scanpix


Šiai unikaliai galiai šiandien pavojų kelia groteskiško lygio oligarchinės jėgos ir nelygybė, taip pat – milžiniškų ekonominių jėgų, tokių kaip Kinija, kurias kadaise valdė ir išnaudojo kapitalistiniai Vakarai, šešėlis. Kitaip tariant, šiuolaikinė istorija nebėra Vakarų liberalizmo pusėje.

Pražūtingas ypatingo statuso praradimas šią centrinę Vakarų ideologiją išstatė tokių demagogų kaip V. Putinas ir Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas pašaipai. Jiems antrina Vakarų dešinieji radikalai, kurie taip pat tyčiojasi iš pažeidžiamo liberalų tikėjimo kultūriniu pliuralizmu, niekindami imigrantus, daugiakultūriškumą bei seksualines mažumas.

Neseniai išėjusiame ir plačiai cirkuliavusiame straipsnyje „New York Post“ skaitytojų skilties redaktorius Sohrabas Ahmaris pasveikino Donaldą Trumpą, kad jo dėka nacionalinės diskusijos nuo liberalistinės asmeninės laisvės sąvokos perėjo prie „tvarkos, tęstinumo ir socialinės sanglaudos“. Bet, kaip šią savaitę pastebėjo intelektualas istorikas Samuelis Moynas, „politinė sistema, grindžiama asmenine laisve ir atstovų vyriausybe, neturėtų būti nei garbinama, nei niekinama. Ją reikia gelbėti nuo savęs pačios“ – nuo „ekonominės laisvės, kuri išsižadėjo savo pažadų“ apsėdimo.

Be abejo, sugriuvusios tiesos gynimas nieko neduos: beprasmiška šaukti, kad liberalų vertybės yra geresnės arba tvirtinti, kaip padarė „Financial Times“, kad „privataus verslo ir laisvųjų rinkų pranašumas, bent jau kai kuriose šalyse, kuriant turtą jau niekam nebekelia abejonių“.

Ši paskutinės minutės pataisa, „bent jau kai kuriose šalyse“, tarytum bando priskirti nacionalinių ekonomikų griūtį neaiškioms pasaulinėms jėgoms. Ji išduoda nepatogią tiesą, kad šiais laikais net liberalizmo gynėjai nėra visiškai įsitikinę savo tikslo taurumu.

Galbūt, užuot mechaniškai įrodinėję savo aukštesnį statusą, jie turėtų peržiūrėti savo refleksyviai fanatišką tikėjimą rinkos mechanizmais. Reikėtų atsekti, kaip kadaise ekspansyvi individualios laisvės sąvoka susiaurėjo iki nepajudinamo asmeninio verslumo ir privataus turto kūrimo principo. Iš tiesų, geriausiam liberalizmui visada buvo artima tokio pobūdžio savikritika. Ar nevertėtų ir šiandien prisiminti šią svarbią tradiciją ir įtikinamai apginti ją nuo kritikų?