Dėl dronų prancūziškas vynas tapo dar skanesnis

Virš vynuogyno pietvakarių Prancūzijos Frontono regione, kur vynuogės buvo auginamos dar romėnų laikais, šviečia saulė. Vienintelis garsas – tolumoje burzgiantis traktorius.

Idilę netrukus nutrauks skraidantis robotas.

Buvusi matininkė Nikola Nemcova pėdina per vynuogyną, nešina didžiule kuprine. Iš jos ištraukia tai, kas atrodo kaip trys kreivi putplasčio gabalai, juos sujungia, patikrina vėjo kryptį ir atsivėdėjusi sviedžia savo kūrinį į orą, lyg mestų bumerangą. Baltas dronas, kuris atrodo kaip erdvėlaivis, sukryžmintas su žuvėdra, per kelias sekundes pasiekia 150 metrų aukštį, visą laiką garsiai ūždamas.

„Iš pradžių reikia patikrinti, ar ant žemės nėra kliūčių, ir pažiūrėti, ar danguje nėra galimų pavojų, – sako N. Nemcova, kuri jau pusantrų metų dirba Prancūzijos dronų kūrėjams „Delair“. – Dronai nelabai draugauja su sraigtasparniais.“

Frontono vyndarystės regionas gal ir negali konkuruoti su Bordo miesteliais, užtat vietiniai gamintojai pirmauja eksperimentuodami su skaitmeniniais įrankiais, kokius paprastai rastumėte „Amazon“. Vyndariai skraidina išmanius dronus su specialia programine įranga, leidžiančia stebėti ligotų augalų sklypus, prognozuoti produkciją ir braižyti vynuogynų žemėlapius – tikslius iki paskutinės vynuogės.

„Delair“ yra bendradarbiavę su Minervua ir Gajako regionų vyndariais, bandydami eksperimentiškai kovoti su fitoplazmos liga. Konjako gamintojas „Hennessy“ taip pat yra naudojęs „Delair“ technologiją.

Dronų vartotojų paklausa mažėja, o pakuočių pristatymas oru vis dar laukia ateityje. Tačiau vyndariai yra viena iš tikslinių grupių (kartu su ūkininkais, kalnakasiais, statybos įmonėmis, elektros energijos tiekėjais ir geležinkelių operatoriais), kurios vis dažniau naudoja dronus, kad surinktų informaciją greičiau ir tiksliau, nei sugeba žeme vaikštantys žmonės.

„Tai nėra eiliniai žaisliniai dronai. Tai dideli, stabilūs, sudėtingi skraidantys robotai verslui“, – teigia netoli Tulūzos įsikūrusio startuolio „Delair“ generalinis direktorius Michaelis de Lagarde'as. Jo kompanija kuria ne tik dronus, bet ir jiems skirtą duomenų analizės programinę įrangą. „Mūsų klientams dronai reikalingi ne pasilinksminimui. Jie apskaičiuoja išlaidas, investicijų grąžą ir našumą.“

Skirtingai nuo vartotojų, įmonės yra pasirengusios sumokėti didesnę kainą už išmanų droną, reikalingą greitam ir tiksliam matavimui, ir dirbtinio intelekto programinę įrangą, kuri padeda apdoroti surinktus duomenis. Jie nori sudėtingų mašinų, kurios savarankiškai naviguotų pagal nustatytą kelių kilometrų trajektoriją, ir yra pasirengę susitaikyti su griežtomis taisyklėmis, pvz., būtinybę parengti specialius pilotus.

Standartinis „Delair“ modelis, kurį N. Nemcova ką tik paleido į dangų, yra maždaug metro pločio, sveria tris kilogramus ir kainuoja apie 15 000 eurų. Perskristi kvadratinį kilometrą vynuogyno, pakeliui iki smulkmenų fotografuojant vaizdus (tam naudojamas prie drono apačios pritaisytas fotoaparatas) užtrunka vos minutę. Paskui jis elegantiškai tarsi paukštis nusileidžia laukymėje.

Užfiksuotos nuotraukos, kurias apdoroja „Delair“ programinė įranga, pavirsta labai realistišku 3D atvaizdavimu: kompiuterinių žaidimų tipo visata arba „Google“ žemėlapiais ant steroidų. Virtualiame žemėlapyje vynuogynų detales galima apžiūrėti pritraukus iki centimetro. Jas ištyrę vyndariai gauna atsakymus į tokius klausimus, kaip antai – kiek trąšų reikia purkšti atsižvelgiant į lapų gausumą.

Brangesni modeliai kainuoja iki 200 000 eurų ir turi įvairių tipų radarų. Dar viena siūloma paslauga – naktinis matymas. Vynuogynuose naktinis matymas gal ir nebūtinas – jis dažniau naudojamas stebėjimui. Be to, toks dronas yra 12 kilogramų sunkesnis, o jam paleisti reikalinga katapulta.

Tai, kad dronai aktyviai naudojami kaip tik šiame regione, nėra atsitiktinumas. „Delair“ kaimynai netoli Tulūzos, įsikūrę už maždaug 60 kilometrų nuo vynuogyno – lėktuvų gamintojai „Latecoere“, o dar už poros kilometrų – Europos milžinas „Airbus“. Tulūzoje netrūksta talentų, padėjusių iškilti vietiniams verslams. Kadangi Prancūzija 2012 m. viena pirmųjų įvedė taisykles komerciniam dronų naudojimui, vietiniams gyventojams netrūksta dronų valdymo patirties, o tai pritraukė ir „Amazon“ bei NASA dėmesį.

Komercinių dronų verslas yra padalintas tarp aparatūros gamintojų, kurie projektuoja ir gamina dronus, programinės įrangos kūrėjų, kurie padeda apdoroti surinktus duomenis, ir paslaugų teikėjų, kurie samdo pilotus ir valdo mašinas. Dauguma kompanijų apima tik dalį grandinės, o konkurencija yra arši, ypač tarp aparatūros gamintojų. Verslo įmonių rinka, kuri galėtų skirti dešimtis tūkstančių eurų dronų įsigijimui ir pilotų komandos parengimui, yra siaura.

„Mes pasitelkiame aparatūrą kaip Trojos arklį, kad per ją panaudotume savo programinę įrangą. Šiais laikais aparatinė įranga yra dronai, bet ilgainiui tai galėtų būti bet koks kitas prijungtas objektas, kuris rinktų duomenis“, – teigia M. Lagarde'as. Prieš dvejus metus „Delair“ tapo vienu iš „Intel Corp.“ technologijos tiekėjų, suteikdamas milžinui savo duomenų apdorojimo programinės įrangos licenciją ir parduodamas jam savo akcijas.

Geležinkelių ir komunalinių paslaugų srityje ši technologija dažniausiai naudojama traukinių bėgių ir aukštos įtampos elektros laidų priežiūrai. Fotoaparatais ir jutikliais aprūpinti skraidantys robotai – kone karinio lygio – naudojami ir statyboje bei kasyboje, kur jie matuoja medžiagų kiekius, stebi statybos aikštelės progresą bei įvertina saugumą.

N. Nemcova, kuri savo piloto licenciją įgijo 2015 m. Čekijos Respublikoje, perėjo nuo matininkystės prie dronų skraidinimo, nes „šitaip tas pats darbas atliekamas geriau ir greičiau“, – sako ji, nuimdama išlenktus sparnus ir dėdama droną, dabar pilną duomenų, atgal į kuprinę. „Dronai yra ateitis.“