Jos sodai buvo laikomi vietos stebuklu, kai ją valdė žydų tautybės cukraus pramonės magnatas Ferdinandas Bloch-Bauer‘is prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jo žmona Adelė buvo mecenatė, įamžinta Gustavo Klimto paveiksle, žinomame kaip „Woman in Gold“ („Moteris aukso apdaru“). Vėliau, atėjus nacistams, F. Bloch-Bauer‘is pabėgo į Šveicariją ir į pilį įsikėlė Reinhardas Heydrichas, liūdnai pagarsėjęs okupuotos čekų teritorijos valdovas.
Po kelių dešimtmečių Čekoslovakijos eros su sovietiniu šleifu, paženklintos smurto ir apleistumo, šiandien dvaro rūmai, įsikūrę šiek tiek į šiaurę nuo Prahos, yra apgriuvę, parkas, kitados skrupulingai išpuoselėtas, dabar virtęs džiunglėmis, o akmeniniai liūtai, nebyliai puošiantys vartus, beveik neatpažįstami. Būsimas 65 tūkst. kv. metrų dvaro likimas dabar priklauso nuo anoniminio pirkėjo, kuris už jį gegužę vykusiame aukcione sumokėjo 39 mln. Čekijos kronų (1,7 mln. JAV dolerių).
Rajono meras pripažįsta, kad vien statinio restauracija gali kainuoti mažiausiai 100 mln. kronų, griežtai laikantis restauracijos taisyklių, nes jis įtrauktas į istoriniu požiūriu svarbių pastatų sąrašą. Išorinė siena iš akmens ir mūro vietomis stačiai byra gabalais. Nuo vidinių jo sienų trupa plytelės, plačiuose vestibiuliuose liūdnai styro nuogi elektros laidai.
„Skaudu matyti, kaip pilis kenčia, – atsiduso 87-erių metų kaimelio gyventoja Aliona Vidimova, iš lėto braukdama pirštais per ikikarinius pilies atvirukus, vaizduojančius jos anų laikų klestėjimą. – Ji buvo puikios būklės, apsupta dailaus parko, o dabar stovi visiškai apleista.“
Panenske Brezany kaimelis išaugo į mietelį su 500 gyventojų, daugiausia ūkininkų, kurie ėmė auginti cukrinius runkelius turtingoje priemolingoje dirvoje, į šiaurę nuo Prahos. Miestelis tapo Blochų šeimos vasaros rezidencija, o Viena išliko jų namais. F. Blochas atnaujino abi pilis bei barokinio stiliaus koplytėlę ir įsteigė pradinę mokyklą. Tada jis vedė Adelę Bauer, kuri sukinėjosi menininkų – tokių kaip dailininkas G. Klimtas, kompozitoriai Gustavas Mahleris bei Richardas Straussas, – draugijoje. Ji į jųdviejų vasaros rezidenciją kviesdavo paviešėti gausų būrį to meto šviesulių.
Ferdinandas, kuris vėliau pakeitė savo pavardę į Blocho-Bauerio, patikėjo G. Klimtui nutapyti du Adelės portretus. Vienas iš jų buvo garsusis „Woman in Gold“ („Moteris aukso apdaru“). Jis buvo pavogtas nacistų ir šeimai grąžintas po ilgo teisinio bylinėjimosi. Adelė mirė nuo meningito 1925 metais, tuo tarpu Ferdinandas ir toliau lankydavosi garsiajame dvare. Jis pabėgo iš Austrijos po nacistinės Vokietijos įvykdyto vadinamojo „anšliuso“ 1938 metais, vėliau ir iš Čekijos. Heydrichas, aukšto rango SS karininkas ir pagrindinis „Holokausto architektas“, įsikėlė į žemutinę pilį 1941 metais.
Bloch-Bauer‘iai buvo „išskirtinės erudicijos žmonės, o Ferdinandas garsėjo kaip vienas iš įtakingiausių pramonininkų“ regione, sakė Hana Bilkova, vadovaujanti nedideliam muziejui restauruotojoje viršutinėje pilyje. „Tai buvo kultūrinė meka ir jo žmona Adelė nepaprastai mylėjo sodus. O tada čia įsikėlė Heydrichas.“
1942 metų gegužę Heydrichą iš pasalos užpuolė čekų agentai, kai šis vyko į Prahą iš Panenske Brazany kaimelio, – vienas iš itin svarbių šalies karo laikų istorijos momentų. Jis mirė nuo patirtų žaizdų maždaug po savaitės. Nacistai, griebęsi atsakomųjų veiksmų, sulaikė per 13 000 žmonių ir iš jų 5000 nužudė.
Po karo šalies vyriausybė perėmė pilį, ir čia įsikūrė valstybinės tauriųjų metalų bendrovės „Vyzkumny Ustav Kovu“ būstinė. Komunizmui žlugus 1989 metais, bendrovė buvo privatizuota. Vėliau ji bankrutavo, ir bankroto procedūros metu buvo nuspręsta parduoti pilį vadinamajame „aklajame aukcione“.
Blochų-Bauerių šeimos advokatas iš Jungtinių Valstijų teigė, kad nė vienas iš šeimos narių taip niekada ir negavo kompensacijos. Pilis buvo konfiskuota nacistų, vėliau komunistų, dar vėliau, dešimtajame dešimtmetyje, parduota, prieš įsigaliojant restitucijos įstatymams.
Dabar miestelio gyventojai puoselėja viltį, jog sugrįš ikikarinė Blochų-Bauerių era, – galbūt kaip viešbutis ar privati rezidencija su sodais, atvirai prieinamais visuomenei.
„Heydricho era buvo tik trumpalaikis nuosmukis, – kalbėjo 65-erių metų miestelio gyventoja Aliona Navratilova, nusitraukdama senas darbines pirštines ir akies krašteliu stebėdama, kaip jos sūnus su kaimynais mėgina įpūsti gyvybės traktoriui. – „Moteris auksiniu apdaru“ miesteliui turėjo daug didesnę reikšmę“.
Aliona Vidimova taip pat deda daug vilčių į ateitį, kai praeities skauduliai apmalš. Ji laiko rankose nuotrauką, kur ji, jauna mergina, droviai žiūri tiesiai į kamerą iš galinės eilės klasėje. Ji lankė tą pačią mokyklą, kurią lankė ir Heydricho vaikai, o mokytojai tais laikais buvo verčiami dėstyti savo dalyką vokiečių kalba.
„Žmonės nesipriešino, nes jie visi bijojo“, – kalbėjo moteris. Dabar atverčiamas naujas skyrius senosios pilies istorijoje, kuris sugrąžins žmogiškumą, sakė ji. „Mano nuomone, čia turėtų įsikurti kokia nors sanatorija vaikams“, – samprotavo moteris.
