Amsterdamas paruošė bandomąjį scenarijų, siūlantį visišką dujomis bei dyzelinu varomų automobilių uždraudimą iki 2030 metų. Toks siūlymas gali pasirodyti pernelyg ekstremalus, arba bent jau taikytinas tik nedideliuose miestuose su vaizdingais tiltais ir daugybe dviratininkų- entuziastų. Tačiau Nyderlandų sostinė nėra vienintelė; prie jos prisijungia Čengdu, Hamburgas, Madridas, Oslas ir kiti miestai, pasauliui judant bent jau dalinio automobilių draudimo link, siekiant sumažinti taršą.

Amsterdamas viliasi ženkliai pagerinti miesto oro kokybę, skatindamas žmones pereiti prie elektrinių transporto priemonių arba apskritai atsisakyti vairavimo. Dėl pagrindinio tikslo nepasiginčysi. Tačiau kyla klausimas – kaip suderinti jį su neišvengiamomis išlaidomis, kokių pareikalautų tokios radikalios pertvarkos.

Būtent debatai ir diskusijos bus reikalingos viso pasaulio miestams, idant toks siekis būtų įgyvendintas geriau anksčiau nei per vėlai; nustatyta, kad iki 2050 metų du trečdaliai visų pasaulio gyventojų gyvens ir dirbs vis labiau spūsčių kalinamuose miesto centruose. Bet vien tik uždrausti aplinką teršiančius automobilius nepakanka. Miestai veikiau turėtų būti pasiruošę supaprastinti minėtą perėjimą.

Visų pirma, tai reiškia įtikinti žmones, kad tokio plano pliusai nusveria minusus. Laimei, daugelyje miestų taip ir bus. Spūstys kasmet iššvaisto galybę kuro, laiko ir pinigų. Jos sutrikdo produktyvumą ir sulėtina ekonominį augimą. Automobilių keliama tarša ne tik prisideda prie klimato kaitos, ji taip pat kelia grėsmę žmonių gerovei: tyrimai nustatė, kad tarša pablogina ligonių, sergančių astma ir plaučių ligomis, būklę, pagilina psichinės sveikatos problemas, netgi sukelia ankstyvas mirtis. Amsterdamo tarybos teigimu, tarša sumažina gyvenimo trukmę visais metais.

Net jei ir taip, įtikinti žmones atsisakyti neekonomiškų automobilių ir pereiti prie brangių elektromobilių bus tikras iššūkis. Štai kodėl bet koks gerai apgalvotas nulinės emisijos planas turėtų įtraukti tiek taisykles ir reglamentavimą, tiek paskatas. Miestai, pavyzdžiui, turėtų pasiūlyti gerai suprantamus akstinus įsigyti nulinės emisijos automobilius, kaip ir nefinansinius privalumus, pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėse kuponus. Didesni mokesčiai benzinui ir dyzeliniams automobiliams – arba per rinkliavą už spūstis, arba degalinėse, – paskatins vairuotojus pereiti prie elektra varomų priemonių ir padengs dalį perėjimo kaštų.

O tokie kaštai bus ženklūs. Neišvengiamai, perėjimas prie nulinės emisijos bus neatsiejamas su didelio masto investicijomis. Miestai ne tik turės plėstis ir tobulinti viešojo transporto variantus, bet ir investuoti į elektromobilių įkrovimo stotis, elektrifikuoti mieto taksi ir autobusus, pritaikyti naujoves pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems, suprojektuoti patrauklias viešosios paskirties vietas pėstiesiems ir daug kitų dalykų. Vairuotojams tektų dalis tokių išlaidų. Bet technologijos taip pat gali atlikti tam tikrą vaidmenį.

Miestai turėtų būti atviri tokioms judėjimo po erdves naujovėms kaip motorolerių nuoma ir dviračių dalijimasis, autonominiai automobiliai bei bepilotės siuntinį pristatančios skraidyklės, supergreitos „Hyperloop“ transporto sistemos. Tokių naujovių panaudojimas, – pageidautina, bendradarbiaujant su privačiomis bendrovėmis, – galėtų sušvelninti išlaidas ir kartu transformuoti miesto tinklus į tobulesnę sistemą.

Kelias į nulinės emisijos ateitį atrodo sunkus, ir toks jis iš tikrųjų yra. Bet norint vis tankiau gyvenamus, perpildytus miestus paversti erdvėmis, labiau tinkamomis gyventi, būtina, kad toks siekis taptų svarbiu viešosios tvarkos tikslu. Jau geriau nustatyti perdėm ambicingą tikslą nei likti su „nosimi“.