Kitoje prieplaukoje stovi belgiška žemsiurbė, iš dalies apdengta pastoliais, nors nėra kam jos paruošti kelionėms jūra. Šalia stūksantis kranas neturi ko kelti. Štai taip atrodo istorinis Europos laivų statybos centras, kuriam gresia pavojus išnykti, nepajėgiant konkuruoti su Azija ir pritraukti investicijų.
Tai – Kroatijos uostas Pula, esantis už 135 km vandeniu nuo Venecijos ir glaudžiantis „Uljanik d.d.", 163 metų senumo akmeninių pastatų, skardinių sandėlių ir pašiūrių kompleksą, kurį pastatyti užsakė dar Austrijos-Vengrijos imperatorius Franzas Josephas I. Kroatijos vyriausybei atmetus 1,1 milijardo dolerių projektą, skirtą „Uljanikui" ir gretimai statyklai renovuoti, jis rizikuoja tapti praėjusios eros reliktu – kartu su romėnų statyta Augusto šventykla kitapus gatvės.
Dabar „Uljanikas" visas viltis deda į Kinijos delegaciją, kuri lankosi uostamiestyje šią savaitę, kad aptartų galimą statyklos perėmimą. Po susitikimo su Kroatijos ministru pirmininku Andrejum Plenkovičium „China Shipbuilding Industry Corp." pirmininkas Hu Wenmingas pranešė, kad jo vadovaujama kompanija „rimtai apsvarstys" laivų statyklos įsigijimą.
„Uljanikui" atidaviau ketvirtadalį gyvenimo", – atsidūsta 59-erių profesinės sąjungos lyderis Djino Sverko, po to, kai aprodo mums statyklą, kadaise stačiusią karo laivus Austrijos-Vengrijos laivynui. Kelias kartas, kol Kroatija buvo Jugoslavijos dalimi, „Uljanikas" sėkmingai kūrė darbo vietas, tačiau „dabar, kai turime savo šalį, vyriausybė jį uždarys, o tai bus didžiulė klaida ir paradoksas", – teigia jis.
„Uljanik Group" generalinis direktorius Emilis Bulicas sako, kad pirmiausia reikia bent 80 milijonų eurų, norint, kad bendrovė veiktų ateinančius šešis mėnesius, sumokėtų streikuotojams ir susigrąžintų klientų pasitikėjimą. Jo įmonei priklauso statyklos Puloje ir Kroatijos uoste Rijekoje.
„Uljanikui" gresianti baigtis iš dalies susijusi su tariamai netinkamu valdymu po to, kai Kroatijai 2013 m. įstojus į Europos Sąjungą įmonė buvo privatizuota. Tai atspindi Europos laivų statytojų, susiduriančių su vis didėjančia konkurencija iš Azijos, kurioje įsikūrusios didžiausios pasaulyje laivų statyklos, padėtį.
Kadangi pastaraisiais metais krovininiai prekybos laivai ir naftos tanklaiviai daugiausia statomi Pietų Korėjoje, Kinijoje ir Japonijoje, Europos laivų statyklos yra priverstos ieškoti nišų ir specializuotis prabangių jachtų, kruizinių laivų, jūrinių platformų ir okeanografinių laivų statyboje. Lenkijos miesto Gdansko, kuriame gimęs Solidarumo judėjimas padėjo nuversti komunizmą, legendinė laivų statykla persiorientavo į atsinaujinančios energijos gamybą ir pradėjo statyti įrangą jūros vėjo jėgainėms.
Valstybinės Kinijos kompanijos yra įsigijusios laivų statyklų akcijų visoje Europoje, įskaitant Pirėjuje Graikijoje ir Roterdame Nyderlanduose. Tai – platesnės strategijos dalis, ypač Balkanų regione, kur Kinijos įmonės šiuo metu stato ilgiausią Kroatijos tiltą ir perėmė didžiausią Serbijos vario kasyklų ir plieno gamybos bendrovę.
„Tokiais probleminiais, kaip „Uljaniko", atvejais belieka tikėtis, kad Europoje gims sąmoningumas, supratimas, jog tikrai laikas kažką daryti, – teigia Ch. Tytgatas. – Svarbu atminti, kad jei ši laivų statykla bus nugriauta, užsidarys arba sumažins ten dirbančių žmonių skaičių, tai iš esmės paveiks visą regioną."
Sovietmečiu klestėjusi Pulos laivų statykla turėjo daugiau kaip 8000 darbuotojų ir buvo didžiausia darbdavė maždaug 60 000 gyventojų mieste.
Pula, kurioje laivai buvo statomi dar romėnų laikais, ir šiandien traukia turistus apžiūrėti gerai išsilaikiusių antikinių statinių. Nors Pulos iždą vis dažniau papildo ne laivyba, o turizmas, miestelėnai, įskaitant merą Borisą Mileticą, laivų statyklas laiko Pulos širdimi – veikiau gyvenimo būdo ir tapatybės simboliu nei uždarbio šaltiniu.
Ir iš tiesų, likus vos 1600 darbuotojų, iš kurių dauguma streikuoja, tiesioginiai ir netiesioginiai įnašai į miesto biudžetą sumažėjo. Buvo kalbėta apie laivų statyklų, įsikūrusių pačiame Pulos centre, pertvarkymą į prabangiais butais ir viešbučiais užstatytą prieplauką, siekiant pritraukti turizmą. Tačiau B. Mileticas visus planus atmetė.
2006 m., kai B. Mileticas pradėjo eiti mero pareigas, „Uljanikas" per metus pastatydavo apie penkis laivus, sukurdamas maždaug 5000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Statykla prie vietos ekonomikos kas mėnesį prisidėdavo maždaug 3,9 milijonais dolerių – mokesčiais, gyventojų užimtumu ir maistu bei medžiagomis.
„Miestui, regionui, taip pat ir Kroatijos ekonomikai, laivų statybos pramonė yra labai svarbi, – sėdėdamas prie savo darbo stalo miesto rotušėje, esančioje šalia Pulos romėnų šventyklos, sako B. Mileticas. – Tai kelia daug emocijų daugybei, daugybei žmonių."
Sunki padėtis jaučiama visur: gatvėse, kur beveik nebesutiksi kombinezonais vilkinčių metalo darbininkų; parduotuvėse, kur vietinių pirkėjų srautas smarkiai sulėtėjęs; namuose, kur atlyginimų negavę darbininkai ieško kitų būdų, kaip užsidirbti duonai.
Jaukioje kepyklėlėje, pro kurios langą matosi pamirštas „Santiago I" naftos ir cheminių medžiagų tanklaivis, kavą su pyragu skanauja vos vienas klientas, taigi šeimininkei Violetai Hronopulu nėra ką veikti, tik valyti prekystalį ir vitrinoje perstatinėti gausų prekių asortimentą.
„Tai, kas vyksta Uljanike, atsiliepia visur, – sako V. Hronopulu. – Nereikia nė klausti, kodėl stalai tušti."
Miestui vargstant, „Uljaniko" generalinis direktorius E. Bulicas nemiega naktimis, bandydamas sugalvoti, kaip išjudinti statyklą iš mirties taško. Buvęs „British American Tobacco Plc" vietinio padalinio darbuotojas statyklą perėmė prieš metus ir nuo to laiko stengiasi pritraukti jai finansavimą.
Kovo 26 d. valdžios pareigūnai suėmė 12 buvusių „Uljaniko" vadybininkų, įtariant, kad kompanijai ir valstybės biudžetui buvo padaryta daugiau kaip 1 milijardo kunų žala.
Po dviejų dienų Kroatijos vyriausybė atmetė planą skirti dar 7,5 milijardų eurų vargstančiai kompanijai, nes „mūsų mokesčių mokėtojams tai paprasčiausiai per brangu", pareiškė ministras pirmininkas A. Plenkovičius. Pasak jo, buvusio „Uljaniko" strateginio partnerio „Brodosplit", privačios laivų statyklos Splite, pateiktas restruktūrizavimo planas pasirodė netvarus. Dabar partnerystė jau nutrūkusi.
Pirmiausia kompanija nukentėjo tada, kai valstybė sumažino savo akcijų dalį iki 25 proc. Dėl to buvo sunkiau gauti privačias paskolas, o jau ir taip nedidelės pelno maržos buvo dar labiau sumažintos. Ilgainiui statybų vėlavimas privedė prie sutarčių atšaukimo, ir statykla patyrė tiek finansinių, tiek moralinių nuostolių.
„Sunku išlikti konkurencingam, kai tau visus metus gresia bankroto procedūra, tačiau mes vis dar deramės su vyriausybe ir savo strateginiu partneriu dėl restruktūrizavimo programos, kuri kainuotų žymiai mažiau nei viešai skelbiama suma", – teigia E. Bulicas.
Vadybininkai nerimauja, kad dykai stovinti belgiška žemsiurbė bus nuvilkta 100 kilometrų į šiaurę iki Italijos Triesto uosto ir ten baigta statyti. Vietos gyventojai išgyvena didžiulį nerimą.
Itališko restorano „Nono" savininkė Tatjana Tomljenovič mėgina vilioti turistus pica. „Uljanikas" yra Pulos simbolis, – teigia ji. – Liūdna, kad šis simbolis dabar naikinamas. Dar ilgai bus jaučiamas politinis, ekonominis ir psichologinis statyklos uždarymo poveikis."
