Kai kurie centriniai bankai yra pasirengę imtis drastiškų priemonių. Vasario mėnesį Tarptautinio valiutos fondo darbuotojai paskelbė gaires, kuriomis siekiama įtvirtinti netgi dar labiau neigiamas palūkanų normas. Tuo tarpu „šiuolaikinės pinigų teorijos“ šalininkai teigia, kad vyriausybės turėtų spausdinti naujus pinigus ir juos paskirstyti ekonomikoje, kol bus pasiektas visiškas darbo jėgos užimtumas.
Akivaizdu, kad centrinių bankų augimo modeliai neveikia, ir pinigų spausdinimas jų nepataisys.
Centrinių bankų likvidumo injekcijos, turėjusios apsaugoti ekonomiką nuo gilesnės krizės, tik atidėjo neišvengiamybę. Nuo pat 1944 m. pasirašyto Breton Vudso susitarimo Vakarų vyriausybės naudojosi privačia ir valstybine skola, siekdamos didesnės gerovės, kurią žadėjo savo rinkėjams.
Jungtinėse Valstijose privati skola nuo 7-ojo dešimtmečio viršijo bendrąjį vidaus produktą keturis kartus. Tarptautinių finansų institutas teigia, kad pasaulinė skola šiuo metu siekia 243 trilijonus dolerių – tai yra, daugiau nei tris kartus viršija pasaulinį bendrąjį vidaus produktą.
Pinigų politika padėjo sušvelninti nuosmukius ir atitolino sprendimą, ką daryti su skola. Kita vertus, ji sukėlė gilesnių ilgalaikių sunkumų. Dėl nuolatinių žemų palūkanų normų finansų sistema tapo palankesnė ir skatinanti rizikuoti. Žemos palūkanų normos taip pat padidino socialinę ir korporatyvinę nelygybę – turtingieji tapo dar turtingesni, o stambios įmonės įgijo pranašumą dėl pigaus finansavimo obligacijų rinkose.
Nors daugelis sutinka, kad dabartinis fiskalinės ir pinigų politikos derinys nėra tvarus, mažai kas siūlo realias alternatyvas. Štai trys galimi variantai.
Pirma, politikos formuotojai turi užtikrinti, kad sunki finansinė krizė nebepasikartotų. Tai reiškia, kad reikia sumažinti tiek tikimybę, tiek galimus nuostolius. Tačiau į turtą orientuota pinigų politika veikia visiškai priešingai: nuvertindama pinigų perkamąją galią ir didindama turto burbulus.
Centriniai bankai turėtų užtikrinti, kad finansinis stabilumas ir makrolygio rizikos ribojimo priemonės būtų pagrindiniai prioritetai, ir įvertinti kiekvienos paskatos ilgalaikius pavojus, kaip jau seniai tvirtina Tarptautinių atsiskaitymų bankas.
Be to, lanksčios finansinės priemonės galėtų sumažinti krizės padarytą žalą. Įsiskolinusias kapitalo struktūras pigu finansuoti gerais laikais, tačiau nuosmukio metu jos greitai tampa netvarios ir reikalauja ilgesnio atsistatymo laikotarpio, versdamos politikos formuotojus tuo metu išlaikyti žemas palūkanų normas.
Nuosavo kapitalo ir lanksčios skolos, tokios kaip „gelbėjimo“ arba augimo obligacijos, reiškia, kad investuotojai nuosmukio metu gali patirti nuostolius, o skolininkai gali greičiau atsitiesti. Su BVP susietą skolą patvirtino TVF, Anglijos bankas ir keletas investuotojų grupių.
Antra, turime stiprinti produktyvumą ir investicijas į realią ekonomiką. Kapitalizmas nėra kapitalizmas, jei nėra konkurencijos.
Mažos palūkanų normos leido neefektyvioms įmonėms išgyventi, o didelėms įmonėms tapti monopolijomis ar oligopolijomis. Investicijos mažėjo, nes generaliniai direktoriai daugiausia dėmesio skyrė savo įmonių kapitalo struktūrų optimizavimui.
Nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos korporacijų pelnas iki mokesčių išaugo nuo 5 iki 9 proc. Jungtinių Valstijų BVP, tuo tarpu darbo užmokestis, remiantis Federalinio rezervo duomenimis, susitraukė nuo 46 iki 43 proc. Neefektyvios įmonės tokiomis sąlygomis išgyvena per ilgai, todėl jų darbuotojų įgūdžiai išlieka ne tokie lankstūs ir pritaikomi naujose darbo vietose.
Vyriausybės galėtų skatinti darbuotojų perkvalifikavimą ateities darbo vietoms, kaip kad daro Australija su sunkiosios pramonės darbuotojais.
Trečia, turime perskirstyti nelygybę, atsiradusią dėl dešimtmečių trukmės skolos skatinamo augimo. Be meritokratijos nėra kapitalizmo. Tačiau mūsų švietimo sistema nelygybę tik sunkina, užuot bandžiusi ją ištaisyti.
Priėmimas į universitetus išlieka labai priklausomas nuo būsimų studentų šeimos turto, o tai, kurioje valstijoje gimėte, prognozuoja 80 proc. jūsų ateities uždarbio. Mokesčių sistemos progresyvios tik skurdžiams ir uždirbantiems vidutines pajamas, o turtingiesiems jos tampa regresyvios.
„Financial Times“ duomenimis, tarptautinių įmonių mokami mokesčiai yra 9 proc. žemesni nei prieš krizę, o remiantis Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesoriaus Gabrielio Zucmano atliktais tyrimais, apie 8 proc. pasaulio finansinio turto laikoma mokesčių prieglobsčiuose. Tai atitinka 200 milijardų dolerių prarastų mokesčių per metus.
Skola grindžiamas augimas, korporacijų įsitvirtinimas, investicijų stoka ir didėjanti nelygybė kapitalizmą pavertė trumparegišku „perduok kitam, tik ne man“ žaidimu. Centriniai bankai nupirko mums laiko, suteikdami politikos formuotojams galimybę iš naujo subalansuoti sistemą. Jei pinigų politika išliks vieninteliu mums suprantamu žaidimu, mes visi pralaimėsime.
