Atsižvelgiant į nesibaigiančius regiono rūpesčius pastaraisiais metais – Vokietijos pramonės nuosmukį ir bandymą tvarkytis su bankais, Italijos negebėjimą reformuotis, akivaizdų centrinių bankų pralaimėjimą, mėginant atjunkyti euro zoną nuo paskatų, – gali atrodyti, kad šis užsitęsęs negalavimas neišvengiamas.
Euro zonos ekonomika kai kuriais reikšmingais atžvilgiais panaši į Azijos ekonomiką prieš du dešimtmečius: nulinės ar mažesnės palūkanų normos, kalnai skolų ir neveiksmingos paskolos, populiacijos perėjimas nuo senėjančios prie pasenusios.
Ekonomistai tvirtina, kad toks palyginimas netikslus, tačiau pripažįsta, kad užsitęsęs Europos sąstingio laikotarpis, defliacija ir centrinio banko bejėgiškumas tebekelia grėsmę.
„Esu dėl to labai susirūpinęs, – teigia Petersono tarptautinės ekonomikos instituto prezidentas Adamas Posenas, kurio kompetencija apima Japoniją ir Vokietiją. – Europos japonizacija yra reali rizika.“
Vadinamasis prarastasis Japonijos dešimtmetis, kurį sukėlė akcijų ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimas, įstūmė ekonomiką į anemišką augimą pakaitom su visiška stagnacija, tuo pačiu didėjant nedarbui ir mažėjant palūkanų normoms.
Štai keletas aspektų, išduodančių, kad Europa žengia – arba įrodančių, kad nežengia – Japonijai įkandin.
Nykstanti darbo jėga
Euro zonos darbingo amžiaus populiacija susitraukė, nes žmonės gyvena ilgiau ir turi mažiau vaikų. „Eurostato“ duomenimis, bendras gyventojų skaičiaus augimas pasieks piką 2045 m., taigi regiono perspektyva ir vėl atitinka Japoniją. Ten gyventojų skaičius pastaruosius septynerius metus mažėjo; vienas iš trijų japonų šiuo metu yra 60 metų arba vyresnis.
Manoma, kad senėjanti populiacija silpnina infliacijos spaudimą, nes žmonės taupo išėjimui į pensiją ir išleidžia mažiau pinigų vienam gyventojui.
Japonijos demografijos mažėjimas atvedė į darbą daugiau moterų ir senyvų žmonių, o bendras nedarbo lygis nukrito iki 2,3 proc. – tai kone mažiausias rodiklis per beveik du dešimtmečius. Tačiau darbo užmokesčio augimas tebėra nedidelis ir nepakankamas infliacijos skatinimui.
Kita vertus, euro zonoje nedarbas vis dar yra didesnis nei prieš krizę, tačiau darbo užmokestis jau pradeda augti – šį rodiklį ECB pareigūnai dažnai nurodo kaip įrodymą, jog netrukus augs ir kainos.
Pinigų politika
Japonijos bankas pastaruosius dvidešimt metų kovojo su defliacija. ECB patyrė šios kovos skonį 2009 m., susidūręs su recesija po euro zonos valstybių skolos krizės. Japonijos bėdos prasidėjo staiga 10-ojo dešimtmečio pradžioje, o štai euro zona pamažu juda silpnos infliacijos ir menko augimo kryptimi.
BOJ buvo pirmasis didelis centrinis bankas, priėmęs radikalią pinigų politiką, tačiau jis vis dar vargsta dėl neigiamų palūkanų normų ir skolų išsimokėjimo. ECB tebėra toli nuo normų didinimo. Nors jis gali nesugebėti priimti į BOJ panašių priemonių, jei lėtėjimas dar pablogėtų, jis gali kurį laiką kęsti dabartinę stagnaciją.
Infliacijos lūkesčiai
Nors infliacija euro zonoje padidėjo, ji vis dar mažesnė už ECB tikslą – šiek tiek mažiau nei 2 proc., o palūkanų normos laikėsi ties 1 proc. riba.
ECB teigia, kad rizika, jog rinkų laukia dar lėtesnė infliacija, yra „labai maža“. O štai investuotojai nusiteikę ne taip optimistiškai: išvestinių finansinių priemonių kainomis pagrįstas rodiklis sumažėjo iki 1,3 proc. – žemiausio lygio nuo 2016 m., kai ECB kas mėnesį įsigydavo 80 mlrd. eurų vertės obligacijų.
Skolos ir pajamingumas
Japonijos skolos ir BVP santykis šiuo metu viršija 230 proc., ir vis dar kyla. Europos Sąjungos taisyklės nustato fiskalinius apribojimus, kurie to neleistų. Euro zonos santykis yra 89 proc. ir pagal prognozes turėtų šiek tiek mažėti, nors silpnesnė ekonomika ir fiskalinių paskatų poreikis gali trukdyti pažangai.
Visgi obligacijų pajamingumas kelia nerimą: Vokietijos skolinimosi išlaidos konverguoja su Japonijos.
„Japonija ir euro zona nėra tokios skirtingos, – teigia „Pacific Investment Management Co.“ pinigų valdytojas Andrew Bosomworthas. – Mes paprasčiausiai sekame jų pėdomis.“
Migracija
Dinamiškesnė euro zonos darbo rinka ir išorinė bei vidinė migracija – pagrindinis nesutapimas, lyginant Europą su Japonija.
Grynasis migrantų srautas pasiekė viršūnę 2015 m., Europos ekonomikos atsigavimui sutapus su politiniu nestabilumu Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai padėjo sušvelninti darbingo amžiaus gyventojų mažėjimą. Tačiau pastaruoju metu europiečiai didelio masto imigracijai ryžtingai priešinasi. Eurostato duomenimis, per ateinančius dešimtmečius grynosios metinės įplaukos į euro zoną mažės.
Japonija, kurioje gyvena 126 mln. žmonių, turi tik apie 1,3 mln. užsienio darbuotojų ir tebesipriešina oficialiai imigracijos politikai. Tikėtina, kad per ateinančius penkerius metus vyriausybė išduos penkerius metus galiojančius leidimus gyventi net 345 000 žemos kvalifikacijos darbuotojų. Tai kompensuotų maždaug ketvirtadalį prognozuojamo darbo jėgos trūkumo.
