Įgyvendinant projektą pasiekta tam tikros pažangos, bet šiuo metu virš jo tvenkiasi grėsmingi debesys. Politikai bei vidaus reguliuotojai siekia suvaržyti ECB įgaliojimus. Jie taip pat reikalauja, kad sprendžiant vidaus kreditorių problemas būtų priimami nacionaliniai, – ne tarpvalstybiniai sprendimai.
Bankų sąjunga išlieka vienu iš tarpinių priemonių, be bendros garantijų programos, kuri galėtų kompensuoti „sergančių“ kreditorių indėlininkams.
Kritika, nukreipta prieš Europos bankų sąjungą – ir ypač prieš ECB priežiūros įgaliojimus, – tai tik dalis platesnio masto priešiškumo, nukreipto į valdžios perdavimą technokratams, ypač tiems, kurie yra Briuselyje ar Frankfurte.
Buvęs ECB stebėtojų tarybos narys Iganzio Angeloni savo atsistatydinimo kalboje, nuskambėjusioje šių metų kovą, aiškino, kaip „nacionalinis suverenumas tariamai prieštarauja bankų sąjungos logikai, pagal kurią tam tikros politikos funkcijos perkeliamos į supernacionalinį lygmenį“. Jis taip pat pažymėjo, kaip „priežiūros institucijų nepriklausomybė nukrypsta nuo tiesioginės demokratijos, o tai palankiai vertina populistai“.
Tokie iššūkiai sunkūs. Bet populistai vargu ar yra vieninteliai, besipriešinantys principams, kuriais paremtas projektas. Italijoje viena po kitos centro kairiųjų vyriausybės bei centrinis bankas ne kartą protestavo prieš taisykles, lemiančias banko klaidas, ypač prieš principą, esą obligacijų turėtojai turėtų prisiimti nuostolius.
Vokietijoje Olafas Scholzas, socialdemokratų finansų ministras, palaiko „Deutsche Bank AG“ ir „Commerzbank AG“ susijungimą, vildamasis, kad susiformuos nacionalinis lyderis, padėsiantis vidaus bendrovėms. Pernai Europos Parlamentas (EP), kuriame populistai sudaro nedidelę mažumą, sužlugdė ECB pastangas nustatyti griežtesnes taisykles, nurodančias, kaip bankai turėtų nurašyti savo neveiksnias paskolas. Net ES teismas neseniai priėmė nepalankų Europos Komisijai sprendimą pareikšdamas, kad ji negali sutrukdyti ES narėms gelbėti žlungančius bankus per nacionalines garantijų programas, kaip kad buvo Italijoje 2014 metais.
Be to, Europos lyderiai įrodė, jog nesugeba paskubinti bankų sąjungos užbaigimo procesą, palikdami ją įstrigusią „niekieno žemėje“. Tiesa, Europos Vadovų Taryba praėjusių metų pabaigoje nusprendė sustiprinti ES bankų problemų sprendimo fondą, bendrą fondą, skirtą padėti likviduoti bankus. Tačiau šis fondas išlieka per mažas, kad įveiktų sisteminę krizę, o bet kokiam mėginimui įsteigti bendrą indėlių garantijų fondą priešinasi Vokietija.
Nacionalinės valdžios institucijos susiduria su didesne pagunda šiuo keliu eiti vienoms. Italija keletą kartų apėjo taisykles, sukurdama savanoriškus gelbėjimo fondus, kurie apsaugotų krizės purtomų bankų obligacijų turėtojus nuo nuostolių. Nutarimas dėl indėlių garantijų programų (dėl kurių Europos Komisija dar gali apskųsti) gali paskatinti kai kurias ES nares liautis reikalavus vieno bendro „gelbėjimo tinklo“, baiminantis griežtesnių taisyklių nei tas, kuriose galioja nacionaliniu lygmeniu. Grėsmingai artėjantis „Commerzbank“ ir „Deutsche Bank“ bankų susijungimas gali jau artimiausiu metu supriešinti Vokietijos vyriausybę su ECB.
Todėl Europos priežiūros institucijos susiduria su dilema: jeigu jos nusileistų politikų valiai, jos prarastų tiek jų pasitikėjimą, tiek apskritai savo buvimo prasmę. Priešingu atveju, veikdamos pernelyg agresyviai, jos rizikuoja prarasti įgytus įgaliojimus.
Atsakymas turėtų jungti tvirtą taisyklių interpretavimą su didesniu skaidrumu. Kaip pažymėjo I. Angelonis, nors reguliuotojų paprastai prašoma prisidėti užtikrinant institucijų „saugumą ir stiprumą“, nelabai sutariama, ką ši sąvoka iš tiesų reiškia. Tokia interpretacija labai skiriasi nuo daugumos centrinių bankų pinigų politikos mandato, kai paprastai iškeliami specifiniai konkretūs tikslai. Čia galbūt praverstų tikslesnė priežiūros institucijų uždavinių definicija.
Be to, labai svarbu, kad Bendras priežiūros mechanizmas išsamiau ir tiksliau paaiškintų, ko jis tikisi iš bankų, ypač atsižvelgus į kapitalo reikalavimus. Europos Parlamentas turi leisti priežiūros institucijoms atlikti savo darbą, užuot kėlus triukšmą ir reiškus pasipiktinimą, kai tokie reikalavimai tampa pernelyg specifiniai. Tačiau atsakomybę turi prisiimti ir ECB, kuris per dažnai nesiteikia aiškiai ir suprantamai perteikti savo reikalavimus tiek investuotojams, tiek visuomenei.
Andrea Enria, naujasis ECB stebėtojų tarybos pirmininkas, iškėlė didesnį skaidrumą vienu iš savo prioritetinių tikslų. Anksčiau jis yra ne kartą tvirtinęs, kad Europa turėtų keisti savo vadinamųjų streso testų vykdymo praktiką, skelbiant jų rezultatus kartu su kapitalo didinimo reikalavimais, idant būtų išvengta sumaišties. Laikotarpiu, kai stiprėja populizmas bei ekonominis nacionalizmas, tokių žingsnių skaidrumo link gali neužtekti norint išgelbėti bankų sąjungą. Tačiau toks žingsnis vis dėlto yra didžiausia bankų sąjungos viltis, bent jau tol, kol politikai per nauja atras jos svarbumą.
