Nelyginant blizgus futbolo kamuolys ar prizą pelnęs lenktyninis žirgas, žiniasklaidos prekės ženklas suteikia prestižą, improvizuotą viešą tribūną ir politinės reikėmės, – taip pat ir verslo galimybių dvelktelėjimą, nes skaitmeninės prenumeratos jau palaipsniui atsveria spausdintinės reklamos smukimą. Paskatinti nuomonių, esą žiniasklaidos platformos gali paveikti galių pusiausvyrą ir nukreipti nuo piktų prezidento Donaldo Trumpo tviterio žinučių arba nuo Marko Zuckerbergo socialinės žiniasklaidos imperijos, magnatai turi motyvacijos ir toliau pirkti. Nors esama rizikų, jog geri ketinimai gali ir nepasiteisinti, nes pastangos sukurti sėkmingą žurnalistikos verslą įgauna vis labiau apčiuopiamą formą.

Naujausias laikraštis, atkreipęs milijardieriaus dėmesį, yra PrancūzijosLe Monde“, kurio sunkiai suprantamas tekstas ir vakarinis leidinys kontrastuoja tūkstantmečio kartos skoniams, – o esant apie 300 000 egzempliorių tiražui, jo nelabai priskirsi prie masinės rinkos pagal skaitomumą. Čekijos investuotojas Danielius Kretinskis pirmasis diskretiškai pasibeldė į „šias duris“: jis įsigijo kiek mažiau nei pusę iš „Lazard“ bankininko Matthieu Pigasse turimų 27 proc. „Le Monde Group“ akcijų; pastaroji žiniasklaidos grupė vertinama 34 mln. eurų (38,6 mln. JAV dolerių).

Kitas Prancūzijos laikraštis „Liberation“, pranešė, kad pagal pirminį M. Pigasse planą planuota parduoti visas akcijas. Tokie planai sukėlė pasipiktinimą šalies viduje ir susirūpinimą Eliziejaus rūmuose dėl tos vidaus žiniasklaidos, kuri nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams.

Kyla pagrįstų klausimų, kai scenoje pasirodo garsus magnatas. Nes be itin sėkmingų gelbėjimo istorijų, tokių kaip Jeffo Bezoso nesikišimo politika įsigijus leidinį „The Washington Post“, yra ir kitų, nenusisekusių pavyzdžių. Samo Zello sprendimas perimti „Tribune Co.“ pasibaigė leidinio bankrotu, o vieno iš socialinio tinklo „Facebook“ steigėjų Chriso Hugheso bandymas radikaliai pakeisti leidinį „The New Republic“ nuėjo niekais.

D. Kretinskis jau valdo grupę žiniasklaidos prekės ženklų savo gimtinėje bei Prancūzijoje, įskaitant ir tuos, kurie buvo įsigyti iš Prancūzijos žiniasklaidos magnato Arnaud Lagardere‘o. Bet jo pagrindinis verslas yra energetika, vykdomas per Čekijos energetikos grupę EPH. Įtaka, ypač šalyje, kuri pertvarko savo valstybinės energetikos portfelį, galėtų būti vienas iš jo iškeltų tikslų.

Vis dėlto jeigu D. Kretinskis pasirodė scenoje, taip nutiko dėl to, kad M. Pigasse pardavė savo akcijas. Tada, savo ruožtu, kyla klausimas, kodėl bankininkas, kuris investavo lėšas į „Le Monde“ 2010 metais kartu su telekomunikacijų milijardieriumi Xavieru Nielu ir jau velioniu Pierre‘u Berge‘u, apskritai parduoda šias akcijas, turint galvoje savo kolegos investuotojo plačias galimybes. Galbūt jis prarado susidomėjimą šiuo verslu? Dėl Prancūzijos ribojimų, taikomų spaudos nuosavybės teisei, žiniasklaidos priemonių įpročio remtis valstybinėmis subsidijomis bei springčiojančių laikraščių mažmeninių tinklų pramonė nuolat jaučia lėšų poreikį.

Čekijos magnatas viešai sukelia reikalingą triukšmą. Sklandžia prancūzų kalba jis prabyla apie poreikį turėti laisvąją spaudą, gindamas liberaliąją demokratiją prieš populizmą, kalba apie ją kaip atsvarą Silicio Slėnio socialinių tinklų pertekliui. Save jis apibūdina kaip proeuropietiškų pažiūrų žmogų, nesusisaisčiusį su Vladimiro Putino jėgų sferomis. Užsidirbti pelno – nėra tikslas, sako jis, nors tas turbūt taip pat gerai. Bet galimybė pasiekti „Le Monde“ titulinį puslapį, kaip ir vis sparčiau augantį internetinio verslo modelį, gali padidinti ir paties leidinio patrauklumą. Laikraščio skaitmeninės prenumeratos bazė 2018 metais išaugo 20 proc., o internetiniai pardavimai lenkia spausdintinės spaudos pardavimus. Jeigu tradicinei žiniasklaidai pavyktų susigrąžinti dalį teritorijos, užleistos socialiniams tinklams, kartu išaugant politinę įtaką ir neprarandant pinigų, ji pagrįstų bei pateisintų šią naują žiniasklaidos magnato „piliečio Keino“ bangą.

Lionelis Laurent‘as yra „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorius. Anksčiau jis yra dirbęs naujienų agentūroje „Reuters“ ir žurnale „Forbes“.