Darbo reformos paketas įgauna didelį svorį Vokietijos politinėje bei ekonominėje darbotvarkėje. Jis buvo pavadintas Peterio Harzo garbei – „Volkswagen“ personalo vadovo, vadovavusio paketą rekomendavusiam komitetui, – ir vykdytas 2003–2005 m. laikotarpiu. Šiuo paketu siekta padidinti paskatas dirbti. Jis tuometiniam kancleriui Gerhardui Schroederiui kainavo politinę karjerą ir parengė dirvą Angelos Merkel erai.
Mokslininkai vis dar ginčijasi dėl P. Hartzo poveikio Vokietijos ekonomikai, o pastarosiomis savaitėmis publikuoti dokumentai atspindi diametraliai priešingas nuomones. Socialdemokratų partija (SPD), kurios vadovai nebenori turėti nieko bendra su ilgamečiu partijos vadovu G. Schroederiu, dabar norėtų atsisakyti vadinamosios Hartzo IV ilgalaikio nedarbo draudimo sistemos, – taip partija tikisi bent iš dalies susigrąžinti sėkmės paukštę per rinkimus po to, kai dvi koalicijos su Angelos Merkel krikščionių demokratų sąjunga (CDU) tiesiog sunaikino jos identitetą.
P. Hartzo reformos buvo įgyvendinamos siekiant sumažinti Vokietijos nedarbo lygį, kuris tuo metu viršijo 10 procentų. Buvo sukurtos naujos užimtumo galimybės, darbo užmokesčio subsidijos. „Hartz IV“, arba paskutinis paketo etapas, atskyrė ilgalaikių bedarbių pašalpas nuo jų ankstesnio apmokėjimo ir įvedė materialine padėtimi grindžiamas išmokas. Dėl to ženkliai sumažėjo išmokos tų, kurie iki darbo praradimo uždirbdavo gana dideles pajamas, ir šiek tiek ūgtelėjo išmokos tų, kurių pajamos buvo žemos.
Remiantis ataskaita, kurią kovą publikavo „Institute for Employment Research“, Vokietijos federalinio užimtumo agentūros antrinė tyrimų įmonė, toks pokytis paskatino nedarbo lygio nuosmukį 2,2 proc. punkto, nes ženkliai nusmukdė algas žmonėms, beįžengiantiems į rinką, ir tuo pat metu motyvavo įmones juos pasamdyti.
Smukusios darbo užmokesčio prognozės daugiausia siejamos su padidėjusiu Vokietijos tarptautiniu konkurencingumu ir pastangomis susigrąžinti šalies ekonominį augimą po recesijos pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį.
Antra vertus, kitame neseniai publikuotame dokumente, kurį parengė ekspertai Jake‘as Bradley iš Jungtinės Karalystės Notingamo universiteto ir Alice Kuegler iš Londono universitetinio koledžo, teigiama, kad P. Hartzo reformos iš tiesų pakurstė atlyginimų smukimą maždaug keturiais procentais ir kartu sumažino užimtumą – 0,16 proc. punkto. Daugelis žmonių, kurie gaudavo ilgalaikes išmokas nusprendė verčiau išeiti į pensiją arba įsitraukti į perkvalifikavimo ar kitas programas, o toks judėjimas neturi neigiamo poveikio nedarbo rodikliui. Kalbant apie likusius darbo rinkos dalyvius, poveikis – nevienodas: užimtumas tarp žemesnės kvalifikacijos darbuotojų, kurie pajuto didžiausią atlyginimų sumažėjimą, smuko dviem procentinio punkto trečdaliais. Kaip tvirtina J. Bradley ir A. Kuegler, P. Hartzo IV reforma nenuginčijamai paspartino laiką, per kurį buvę bedarbiai susirasdavo ir vėliau prarasdavo darbo vietą, – ir tai suprantama, atsižvelgus į mažesnę darbo vertę.
Ekonomistai ir toliau ginčysis dėl Hartzo reformos padarinių: nelengva juos atskirti tokioje kompleksinėje ekonomikoje kaip Vokietija. Tačiau šalies kairiųjų pažiūrų atstovams Hartzo IV reforma yra vienas iš didžiausių dirgiklių tarp visų egzistuojančių taisyklių. Šis itin nepopuliarus įstatymas vertinamas kaip reforma, sumažinusi darbo jėgos vertę ir privertusi žmones jaustis nereikalingais. Berlyne esu matęs pastatą, ant kurio sienos didžiulėmis raidėmis buvo užrašyta: „Hartz IV nužudys tavo sielą“. Socialdemokratų partijai (SPD), kuri varžėsi su Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) dėl pirmosios vietos, bet šiuo metu apklausose dažnai užima tik trečią vietą, užleisdama pozicijas Žaliųjų partijai, atsisakančiai „Hartz IV“, – tai politinis vienijantis šūkis, kuris įprastai reikštų esminį posūkį į kairę, – toks posūkis šiandien pastebimas JAV demokratų partijoje ar Jungtinės Karalystės Leiboristų partijoje.
Šių metų vasarį SPD lyderė Andrea Nahles paskelbė, kad „partija palieka Hartz IV“. SPD siekia atsikratyti kriterijų, grindžiamų materialine padėtimi, nes kartais dėl to žmonės yra priversti išsikelti iš savo namų, jeigu jie laikomi per dideli, arba išnaudoti savo santaupas, prieš kreipiantis dėl pašalpos. Partija siūlo, kad pagrindinės pajamos, arba, anot SPD, „piliečio pajamos“, pakeistų bazinę „Hartz IV“ 428 eurų mėnesinę išmoką. Ji taip pat norėtų, kad pagyvenę žmonės gautų didesnes trumpalaikes nedarbo pašalpas ilgesnį laiką, ir kad būtų atsisakyta, jos manymu, beprasmiškų „sankcijų“ „Hartz IV“ pašalpos gavėjams, – pavyzdžiui, už tai, kad šie praleidžia jiems paskirtą susitikimą įdarbinimo tarnyboje.
Abejotina, ar didžioji dalis SPD pasiūlymų bus patenkinta. Jos stipriausi varžovai kairiųjų stovykloje, Žalieji, turi savo planą, kaip atsikratyti „Hatrtz IV“, kuris yra panašus į SPD planus. Net jeigu partijos susivienytų bendru frontu prieš CDU, kuri yra pasiryžusi prieštarauti dėl „Hartz IV“ pakeitimo pagrindinėmis pajamomis, naujausios apklausos nesuteikia jiems jokios progos valdyti.
Vokietijoje nedarbo lygis, šiuo metu siekiantis rekordines maždaug 3,2 proc. žemumas, daugumai žmonių nesudaro pagrindo pernelyg nerimauti dėl galimybės tapti ilgalaikiu bedarbiu, ir nors 4 mln. „Hartz IV“ pašalpų gavėjai Vokietijoje norėtų permainų, jie vis tiek nesirenka CDU.
Bet jeigu posūkis į kairę ryškės toliau, iki pat kitų Vokietijos parlamento rinkimų, planai nutraukti „Hartz IV“ reformą gali pakenkti Vokietijos ekonomikai, kuri pavojingai balansuoja tarp beveik nulinio augimo ir recesijos. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais ketvirčiais atlyginimų augimas lenkia gamybos augimą. Pasiūlytų užimtumo reformų rezultatai – neaiškūs, bet jie, be jokios abejonės, paskatins atlyginimų šuolį, kuris, savo ruožtu, nusmukdys konkurencingumą.
Vokietija, su savo nuolatiniu biudžeto pertekliumi, gali sau leisti stipresnį „socialinės apsaugos tinklą“, – bet ne būtinai spartesnį atlyginimų augimą, bent jau tol, kol nuslūgs susirūpinimas dėl ekonomikos sulėtėjimo.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorius, nagrinėjantis įvairias Europos politikos bei verslo temas. Jis buvo Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ vyriausiasis redaktorius, be to, įsteigė nuomonių svetainę „Slon.ru“.
