Maždaug tuo metu, kai A. Merkel pasisakė už bendradarbiavimu paremtą kapitalizmą, Olandijos finansų ministras Wopke Hoekstra pademonstravo, kaip tai atrodo praktikoje, paskambinęs savo kolegai Prancūzijoje. W. Hoekstra Bruno Le Maire'ą informavo, kad Nyderlandai įsigijo 13 proc. „Air France-KLM“, oro linijų grupės, dėl kurios abi valstybės pešėsi ištisus mėnesius, akcijų. Prancūzijos pareigūnai liko įtūžę.
Intervencija, 8-ojo dešimtmečio pramonės nuosmukio priežodis, buvo kone tabu visai Europos lyderių kartai už Paryžiaus ribų. Ir staiga jis vėl sugrįžo į madą – tačiau kyla pavojus, kad posūkis prie kiniško stiliaus valdymo privestų prie vyriausybių konflikto tarpusavyje ir su antimonopoliniu reguliatoriumi.
„Jaučiama panika, – teigia Briuselio Breigelio tyrimų instituto direktorius Guntramas Wolffas. – Regis, atsakymas yra toks, kad patys turėtume tapti kinais. Nemanau, kad tai būtų sėkmingas sprendimas.“
„Air France-KLM“ akcijos trečiadienį nukrito 12 proc., kilus susirūpinimui, kad užsitęsusi kova dėl galios vadovybei trukdytų padaryti įmonę pelningesnę.
Investuotojams prie tokių machinacijų gali tekti priprasti: Vokietija siekia orkestruoti susijungimą, kad „Deutsche Bank AG“ neatsidurtų užsieniečių rankose, Italija nori padidinti savo akcijų paketą „Telecom Italia“ ir „Alitalia“, o Jungtinės Karalystės opozicinė darbo partija laimėjo liaudies simpatijas su pažadu vėl nacionalizuoti geležinkelių, energetikos ir vandens įmones.
Visa tai liudija apie dramatiškus pokyčius Europos Sąjungoje, kuri nuo pat 1957-ųjų Romos sutarties vadovavosi sąžiningos konkurencijos ir valstybinės pagalbos ribojimo principais. Tačiau šis režimas patiria spaudimą, nacionaliniams lyderiams bandant kovoti su dviguba grėsme: konkurencija iš Kinijos ir populizmu namuose.
ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager atsidūrė pačiame audros sūkuryje po to, kai praėjusį mėnesį vetavo vyriausybės remiamus „Siemens AG“ ir „Alstom SA“ planus susijungti į vieną Europos geležinkelių milžiną.
M. Vestager ir A. Merkel ketvirtadienį ketina susitikti Berlyne, kad aptartų susijungimo taisyklių pasikeitimus. Vokietijos lyderė planuoja iškelti šį klausimą per kitą mėnesį Briuselyje vyksiantį ES viršūnių susitikimą.
Politinė atmosfera mainosi ne M. Vestager naudai.
Galbūt didžiausias pokytis pastebimas Jungtinėje Karalystėje, kaip niekas kitas patyrusioje 9-ojo dešimtmečio privatizacijos malonumus valdant ministrei pirmininkei Margaret Thatcher. Augančios traukinių bilietų kainos, amžini traukinių vėlavimai, studentų paskolos ir baimės dėl valstybės finansuojamos Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) per paskutinius 2017 m. rinkimus paskatino Didžiosios Britanijos rinkėjus palaikyti socialistinę darbo partijos kampaniją.
„Šis politinis sutarimas dėl idėjos, kad konkurencija yra geras dalykas – šis sutarimas griūna“, – trečiadienį Paryžiuje vykusiame renginyje teigė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekonomistas Fredericas Jenny.
Žinoma, ne visi interesai yra nesuderinami.
Prancūzijos „Air France-KLM“ atveju ironiška tai, kad ši šalis ir buvo intervencijos pradininkė. Kai prieš ketverius metus E. Macronas dar buvo ekonomikos ministras, jis nuliūdino Japoniją tyliai padidindamas automobilių gamintojo „Renault“ prancūzams priklausančių akcijų dalį, šitaip pastiprindamas savo šalies balsą sąjungoje su „Nissan“. Dabar, regis, ant to paties grėblio užlipo ir jo vyriausybė.
Vienas pareigūnas, artimas finansų ministrui Bruno Le Maire'ui, teigia, jog šis įniršo dėl to, kad tiek valstybės holdingo kompanija, tiek Prancūzijos-Olandijos oro linijų finansų vadovai nesugebėjo pastebėti Nyderlandų žingsnio akcijų rinkoje. Tačiau tai, kad naujos kartos politiniai lyderiai kišasi į didžiųjų kompanijų veiklą jau kelia susirūpinimą.
Vienas italų bankininkas, dirbantis su JAV ir Azijos investuotojais, tvirtina, kad Italijos vyriausybei būtų naudingiau remti tokius sektorius kaip statyba, nei kišti dar daugiau pinigų į eilinį „Alitalia“ gelbėjimą. Jo klientai nebenori investuoti į Italijos verslą būtent dėl vyriausybės intervencijų.
„Dirbtinis kompanijų gyvybingumo palaikymas yra populistinės vyriausybės būdas kontroliuoti ir užgniaužti socialinius neramumus, – teigia Silvia Ciucciovino, Romos Tre universiteto profesorė. – Mokesčių mokėtojai už tai mokės dar ilgus metus.“
