Oficialioji statistika – apgaulingai detali. Paskutinis gyventojų surašymas 2018 m. gruodžio mėnesį suskaičiavo 42 177 579 asmenis. Ukrainos valstybinės statistikos tarnybos duomenimis, 2014–2015 m. gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo, nes tais metais Ukraina prarado Rusijos aneksuotą Krymą ir nebegalėjo surašyti gyventojų rytiniuose regionuose, kuriuos kontroliuoja Rusijos įgaliotiniai. Tačiau pastaraisiais metais smarkaus gyventojų skaičiaus mažėjimo statistika nenurodo.

Panašu, kad tai – nevisai tikslu. Vyriausybės statistiniai duomenys tvirtina, kad per 2018 m. gyventojų skaičius netgi šiek tiek padidėjo, nors vietinių pabėgėlių iš teritorijų, kontroliuojamų prorusiškų karinių pajėgų, skaičius – didžiausias migracijos šaltinis pastaraisiais metais – per šį laikotarpį neaugo. Duomenys iš kaimyninių šalių rodo, kad dideli kiekiai ukrainiečių migruoja, ypač į Rytų Europą, ir dar daugiau gundosi tai padaryti, nes 2017 m. birželio mėnesį Europos Sąjunga įvedė bevizį režimą.

Europos oficiali statistikos tarnyba, „Eurostat“, neskuba ruošti migracijos duomenų; naujausi turimi skaičiai yra iš 2017 m. Tačiau net ir šie duomenys rodo, kad su oficialiąja Ukrainos statistika kažkas negerai. „Eurostat“ teigimu, 2017 m. 662 tūkst. ukrainiečių – daugiau nei bet kurios kitos valstybės piliečių – gavo leidimus gyventi ES. Tuo tarpu Ukrainos vyriausybė tvirtina, kad tais metais iš Ukrainos išvyko tik 430 290 žmonių.

Daugiausia jų pasiekė Lenkiją, kuri, „Eurostat“ duomenimis, 2017 m. ukrainiečiams išdavė 585 439 leidimus gyventi. Ukrainiečiai taip pat sudarė didžiausią leidimų gavėjų grupę Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Argi ne ironiška: tai kaip tik tos šalys, kurias valdo prieš imigraciją nusiteikusios vyriausybės, atvirai kovojančios arba tyliai boikotuojančios ES bandymus išskirstyti prieglobsčio prašytojus po visą Europą, remdamosi tuo, jog yra pernelyg neturtingos, kad galėtų sumokėti už jų integraciją, arba tuo, kad Artimųjų Rytų ir Afrikos migrantai nuo jų pernelyg kultūriškai skiriasi.

Foto: Bloomberg

Tačiau tai taip pat yra šalys, kuriose trūksta darbo jėgos, nes vietiniai gyventojai gausiai migruoja į turtingesnes valstybes. Lenkija yra supaprastinusi užsieniečių įdarbinimo procedūras, skirtas daugiausia ukrainiečiams, ir tai leidžia kompanijoms samdyti žmones remiantis „ketinimo dirbti deklaracija“. 2017 m. tokios deklaracijos buvo išduotos 1,7 mln. ukrainiečių, neskaitant 200 tūkst. leidimų dirbti. Taisyklės buvo šiek tiek sugriežtintos 2018 m., siekiant pagerinti atitiktį ES reglamentams; per praėjusių metų pirmąjį pusmetį buvo išduota 820 tūkst. deklaracijų, dauguma jų – ukrainiečiams. Neaišku, kiek žmonių iš tikrųjų pradėjo dirbti, tačiau tikėtina, kad jų skaičius vien tik Lenkijoje yra didesnis nei „Eurostat“ leidimų gyventi skaičius.

Kitos šalys taip pat bando privilioti ukrainiečius darbuotojus. Čekija jiems sukūrė supaprastintą įdarbinimo programą, o šiais metais vyriausybė padvigubino pagreitinto ukrainiečių įdarbinimo kvotą iki 19 600 per metus. Ukrainiečiai jau dabar sudaro didžiausią teisėtai gyvenančių užsieniečių bendruomenę Čekijoje – 117 tūkst. iš 10,5 mln. visos šalies populiacijos.

Ukrainiečių bendruomenės sparčiai auga ir Baltijos šalyse, kur galima užsidirbti kur kas daugiau nei Ukrainoje. Lietuvoje jie yra didžiausia užsieniečių rezidentų grupė, o jų skaičius pernai išaugo 55 proc. Estijoje 2018 m. užregistruotas rekordinis ukrainiečių srautas. Rusija, kurią daugelis laiko Ukrainos prieše, išdavė ukrainiečiams 77 tūkst. leidimų gyventi; 81 tūkst. ukrainiečių tapo Rusijos piliečiais.

Dėl neoficialaus ir pusiau oficialaus sezoninio darbo sunku susidaryti išsamų emigracijos vaizdą. 2017 m. nustatyta, kad ES šalyse neteisėtai gyvena 11 tūkst. ukrainiečių – tačiau tai tik nedidelė dalis tų, kurie dirba Europoje, neturėdami jokių oficialių leidimų. Įvedus bevizį režimą, nelengva suskaičiuoti tuos, kurie atvyksta dirbti sezoniškai.

Remiantis Pasaulio banko duomenimis, turbūt geriausias Ukrainos gyventojų nutekėjimo matas – emigrantų atliekami piniginiai pervedimai, kurie praėjusiais metais sudarė 13,8 proc. Ukrainos ekonomikos.

Atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. perlaidos išaugo 35 proc. (tai didžiausias vienerių metų padidėjimas nuo 2007 m.), galima teigti, kad vis daugiau ukrainiečių dirba ne savo šalyje, o jų skaičius, tikėtina, didesnis nei Jungtinių Tautų 2017 m. nurodyti 5,9 mln.

Tai – politiškai svarbu. Santykinai prorusiškų Krymo ir Rytų Ukrainos populiacijų praradimas padidino pro-ES, pro-NATO politikų galimybes. Kita vertus, gerbūvio užsienyje paprastai siekia aktyviausi ir versliausi ukrainiečiai; emigracijos poveikis gali nulenkti svarstykles nenuspėjamų populistų naudai. (Nors nerezidentai ukrainiečiai gali balsuoti, šių rinkėjų aktyvumas yra mažas, nes retas kuris pasivargina nuvykti ir atstovėti eilę prie ambasados – arba tiki, kad rezultatas jam nubalsavus pasikeis.) Dabartinis priešrinkiminių lenktynių lyderis, Volodymyras Zelenskis – komikas ir televizijos prodiuseris, neturintis nei politinės patirties, nei nuoseklios programos.

Ukrainiečių emigrantai reikšmingi ir Europai. Rytų Europos pasipriešinimas pabėgėlių priėmimui nėra savaime antiimigrantiškas: jis antimusulmoniškas ir neretai rasistinis, ir grindžiamas paplitusiu įsitikinimu, kad imigrantai iš už Europos ribų nenorės dirbti ar įsilieti į bendruomenę. Tokia diskriminacija giliai įsišaknijusi, bet jeigu Vakarų Europos šalys nori su ja kovoti, joms derėtų labiau pasistengti, kad pagerintų savo pačių imigrantų integracijos rezultatus.