Genujos prekybos laivų flotilė ir galingas jūrų laivynas dominavo Viduržemio jūroje daugiau nei šimtą metų, ir nepriklausomas miestas-valstybė turėjo savo imperiją, nusidriekusią nuo Sirijos iki Krymo. Jos pirkliai ir finansininkai padėjo finansuoti didžiulius rūmus ir kitas architektūros vertybes, dėl ko išdidūs miestelėnai miestą vadino „didingu“.
Šiandien situacija ne tokia didinga. Genujos gyventojai sensta, jų skaičius mažėja, – tai viso labo šeštas pagal dydį Italijos miestas. Darbo vietų mažai, o krovinių apimtys, perkraunamos per šį istorinį uostą, sudaro tik dalelę to kiekio, kurį perkrauna šiaurinės Europos panašaus dydžio uostai. „Banca Carige SpA“, didžiausią miesto banką, perima laikini ECB administratoriai.
2001 metais Italijos Genujos mieste vykstant Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikimui per kilusius smurtinius susirėmimus policija nušovė 23 metų protestuotoją, sviedžiantį ugnies gesintuvą į policijos automobilį, mieste užsitęsę neramumai sukėlė tikrą chaosą mieste. 2011 metais, nuslinkus purvo nuošliaužoms, čia žuvo šeši žmonės, o po trejų metų miestą niokojo stiprūs potvyniai, supykdę gyventojus dėl prastai atliekamų gelbėjimo ir pagalbos koordinavimo operacijų. 2017-aisiais vienu metu miestas kentėjo dėl didelio šernų antplūdžio, ir miesto valdžia ragino gyventojus juos šaudyti.
Daugeliui praėjusių metų vasarą įvykusi Morandi tilto tragedija atrodė lyg eilinė kitados didingo miesto nelaimė, dar viena nykaus smukimo grandinės dalelė. Tačiau miesto meras Marco‘as Buccis situaciją matė kitaip.
Iškart po rugpjūčio 14 dienos nelaimės, kuri nusinešė 43 žmonių gyvybę ir padalijo miestą perpus, 59-erių metų meras subūrė pilietinių organizacijų lyderius ir visi drauge svarstė, kaip prikelti miestą. Ir nors tiltas sugriuvo, transportas buvo sutrikdytas, o jungtims su likusia Italijos dalimi ir Prancūzija iškilo pavojus, „mes supratome, kad miestas vis dėlto nėra parklupdytas“, – duodamas interviu merijoje tragiškus įvykius prisiminė M. Buccis.
Po tragedijos 59-erių metų meras suprato, kad jeigu miesto savivaldybė „teisingai sudėlios kortas, miestas gali tapti dar didingesnis – ir tą akimirką prasidėjo Genujos sugrįžimas“. Kol miestas gedėjo, M. Buccis jau regėjo galimybes.
Antras žingsnis: meras, pasitelkęs nacionalinį solidarumą nelaimės ištiktam miestui, sieks atkariauti lėšas ilgai planuotam infrastruktūros atnaujinimui, kurios metų metus buvo neprieinamos dėl biurokratinių kliūčių.
Atnaujinus kelius, geležinkelio linijas ir uostą, Genuja susigrąžins savo kaip Europos jūrų transporto klestėjimą.
Politikai taip pat skuba prisijungti prie šių planų. Netgi šalies transporto ministras Danilo‘as Toninellis, kurio „Penkių žvaigždžių judėjimas“ paprastai įtartinai vertina stambaus masto infrastruktūros planus, stačiai tryško iškalba postringaudamas apie miesto atstatymo planą.
Dairantis po Genują atgimimo ženklų dar nelabai matyti. Miesto ekonomika springčioja, gyventojų mažėja, darbo rinkoje vyrauja sąstingis. Pagrindiniu augimo varikliu vis dar išlieka uostas, čia savo pirmuosius jūros nuotykius planavo Italijos sūnus, Christopheris Columbas. Pernai per Genują pergabenęs daugiau nei 55 mln. tonų prekių, šis miestas yra vis dar judriausių Italijos uostų, nors srautai sulėtėjo maždaug 8 procentais nuo katastrofos dienos.
Daugeliu atžvilgių pajūrio miesto perkirtimas perpus apsunkino jo, kaip vietovės, sudarytos iš dviejų dažnai nederančių dalių, natūralią būklę. Morandi tiltas buvo jungiamoji grandis tarp šių dviejų dalių.
Įsprausta tarp Alpių prieškalnių ir Viduržemio jūros, Genuja driekiasi beveik 35 kilometrus palei pakrantę. Renesanso stiliaus rūmai kertasi su funkcine komercinio uosto architektūra. Miestas netgi oficialiai yra padalytas į rytinę ir vakarinę pusę, gaiviam jūros vėjui maišantis su nuodingais dūmais, kylančiais iš laivų statyklų ir plieno gamyklų.
„Turime nuvalyti tą purvą, kuris teršia mūsų gyvenimus, mūsų žemę, mūsų tradicijas, – sakė Andrė, „itališkojo Bobo Dylano“ Genujos dainininko ir kompozitoriaus Fabrizio de Andre, dainavusio per labdaros koncertą dieną po tragedijos, sūnus.
Miesto oro uostas nuo praėjusių metų rugpjūčio 14 dienos prarado apie 20 000 keleivių, teigia oro uosto prezidentas ir buvęs Prekybos rūmų vadovas Paolo‘as Odone‘ė. „Viešbučių savininkai išsigandę“, – sakė jis.
Tik nedidelė dalis iš 14 mlrd. eurų investicijų į infrastruktūrą, suplanuotų savivaldybės, bus skirta tilto rekonstrukcijai, nes miestas tikisi nutiesti naują aplinkkelį ir taip ištrūkti iš įsisenėjusios aklavietės, įveikus dešimtmečius trukusį „Penkių žvaigždžių“ pasipriešinimą, kurį kurstė dar vienas Genujos gyventojas, judėjimo įkūrėjas Beppe‘ė Grillo‘as.
Ir nors rekonstrukcijos darbams vadovaus tokios žinomos Italijos statybos bendrovės kaip „Salini Impregilo SpA“ ir „Fincantieri SpA“, finansuojamos iš Italijos centrinės vyriausybės atidėtų lėšų pagal „Genujos dekretą“, kai kurie vietos gyventojai nesitiki – bent jau artimiausiu metu – sulaukti gerų permainų.
49-erių metų Teresa Marasso, dviejų vaikų motina, dažnai susimąsto apie galimybę išvykti ir ieškoti darbo svetur. Bet kol kas ji lieka gimtajame mieste. „Genuja yra kaip žmogus, – sako T. Marasso. – Ji bando mums priminti, kad jai skauda, kad ji kenčia, bet yra vis dar gyva.“
