2017 metais euro zona augo sparčiausiais tempais per dešimtmetį, tam įtakos turėjo klestinti pasaulinė prekyba ir itin švelni pinigų politika. Šiuo metu valiutų sąjunga tampa didžiausiu rūpesčių tiems, kurie nerimauja dėl platesnio masto nuosmukio. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) sumažino savo pasaulio augimo prognozę, – tokį sprendimą daugiausia lėmė sumažinta euro zonos augimo prognozė.
Bet atidžiau pažvelgus į žemėlapį, iškils daug įvairiapusiškesnis paveikslas, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Italija ir Vokietija – ironišku vertinimu: euro zonos bloko ligonis ir bloko ekonomikos variklis, – patiria sunkumų; pirmoji jau oficialiai įžengė į recesiją, pastaroji atsidūrusi nuo recesijos tik per plauką. Bet visur kitur – netrūksta vis dar gana stabiliai augančių ekonomikų. Pinigų sąjunga galbūt pasuko neigiama kryptimi, bet ji nenustoja funkcionuoti.
Iš visų euro zonos šalių stabiliausiai stebina Ispanija, kuri per praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį ūgtelėjo 0,7 proc., ankstesniais trimis ketvirčiais išaugusi 0,6 procento. Šalies galbūt laukia išankstiniai rinkimai po to, kai premjero Pedro Sanchezo mažumos vyriausybei nepavyko patvirtinti naujo biudžeto, bet politinis netikrumas šaliai turi gana nežymų poveikį. 2018 metais Ispanijos ūkis pirmą kartą per ketverius metus išaugo mažiau nei trimis procentais, bet augimas vis dar siekia 2,5 procento.
Prancūzijos ekonominė veikla dar labiau stebina. Antrą didžiausią bloko ekonomiką purto geltonųjų liemenių protestai, sudrebinę politinę sistemą ir nusmukdę investuotojų pasitikėjimą. Vis dėlto šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) praėjusių metų pabaigoje išaugo 0,3 proc., tiek pat kiek ir ankstesnį ketvirtį ir nežymiai sparčiau nei pirmuosius du metų ketvirčius. Per visus 2018 metus šalies ekonomika ūgtelėjo 1,5 proc., kai tuo tarpu per 2017 metus augimas buvo spartesnis (2,3 proc.). Tačiau pirmieji 2019 metų ženklai akivaizdžiai teigiami: Prancūzijos centrinio banko prognozėmis, šalies ekonomika pirmąjį metų ketvirtį kilstelės 0,4 procento.
Kitos euro zonos šalys, nuo šiaurinių iki pietinių, taip pat demonstruoja teigiamą dinamiką. Suomijos ekonomikos augimas per paskutinį praėjusių metų ketvirtį, lyginant su trečiuoju ketvirčiu, atsigavo nuo 0,5 iki 0,9 proc. Portugalijos BVP pakilo 0,4 proc., panašiai kaip ir ankstesniais 2018 m. ketvirčiais. Nyderlandų ekonomika taip pat sustiprėjo po silpno trečiojo ketvirčio, ūgtelėjusi 0,5 procento. Dėl savo dydžio, pirmoji ir trečioji pagal dydį euro zonos ekonomikos, Vokietija ir Italija atrodo veikiau kaip išimtis nei taisyklė.
ECB gali semtis pasitikėjimo iš euro zonos darbo rinkos, kuri toliau stiprėja, tiek vertinant bloko užimtumą, tiek atlyginimus. O šios stipriosios pusės, savo ruožtu, turėtų palaikyti vidaus paklausą. Tačiau centrinis bankas turi išlaikyti tinkamą pusiausvyrą, atsižvelgdamas į rizikas užsienyje, įskaitant sulėtėjimą Kinijoje ir prekybos karą tarp Pekino ir Vašingtono. Visos šios rizikos turi šalutinį poveikį verslo pasitikėjimui, – verslininkai stabdo investavimą laukdami, kol situacija bus aiškesnė.
Netolygus Europos paveikslas leidžia manyti, kad yra problemų dėl kai kurių šalių augimo modelio, lyginant su bloko, kaip visumos, plėtra. Italijoje naujosios populistinės vyriausybės fiskaliniai planai paskatino obligacijų pelningumą ir tuo prisidėjo prie kreditų srautų sumažėjimo. Praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį vidaus paklausa sumažėjo, o tai rodo, kad vartotojai ir verslininkai yra atsargūs.
Tuo tarpu Vokietijos eksporto skatinamo augimo modelis susiduria su didžiausiu išbandymu per eilę dešimtmečių, Berlynui suvokiant, jog jis yra menkai apsaugotas nuo pasaulinės prekybos perspektyvų ir Kinijos ekonominės gerovės. Bet priešingai nei Italija, šalis turi galimybių skatinti augimą didinant viešojo sektoriaus investicijas: tokios išlaidos suteiktų trumpalaikio atokvėpio ir padėtų suderinti ekonomikos augimą su vidaus paklausa.
Pasaulis teisus atkreipdamas dėmesį į Europos sulėtėjimą ir mėgindamas išsiaiškinti, kas vyksta. Bet, kaip dažnai būta ir praeityje, nelengva rasti vieną vienintelį paaiškinimą. Europos stiprybė yra jos įvairumas; bet stiprioji pusė gali būti ir jos silpnumas.
