Vos keliolika keleivių važiavo šioje inauguracinėje kelionėje traukiniu, pavadintu „Lastočka“, arba „Kregždė“. Tarp jų buvo ir Tatjana Sokolova, viena iš daugybės verslininkų, skubančių pertvarkyti miestus visoje šalyje – įskaitant jos gimtąjį Toržoką.

Pastarąjį dešimtmetį Vladimiras Putinas išsaugojo populiarumą tėvynėje, leisdamasis į nuotykius svetur: įsiverždamas į Ukrainą, bombarduodamas Siriją ir girdamasis naujomis ginklų sistemomis, keliančiomis grėsmę Amerikai. Tačiau pastaruoju metu vangi šalies ekonomika ir pensijų krizė negailestingai stumia jo reitingus žemyn. Vis dėlto Rusijos prezidentui dar lieka šviesa tunelio gale – kukli vidaus politikos detalė, sauganti jo reitingus nuo tolesnio kritimo.

Nuo 2011 m. Kremlius rengia multimilijardinę (skaičiuojant doleriais) kampaniją, skirtą modernizuoti Rusijos miestus ir miestelius. Per pastaruosius ketverius metus vien Maskvai buvo atseikėta 2,1 trilijonai rublių (31,7 milijardas dolerių). Spartus sostinės modernizavimas sukėlė baisų pavydą šalyje, pratusioje prie vienkartinių atnaujinimų – Sočio 2014-ųjų Olimpinėms žaidynėms ar keleto miestų prieš 2018 m. FIFA pasaulio čempionatą. (Kai kurie patobulinimai gal ir nepasiteisino, ypač – naujieji Maskvos šaligatviai.)

Tačiau už Maskvos ribų pertvarkymui skirti pinigai padeda stiebtis 40 mažesnių Rusijos miestų, kurių bendras gyventojų skaičius – 23 milijonai, ir kurie išsidėstę nuo Europos iki pat Tolimųjų Rytų, įskaitant istorinius Rusijos vakarų miestelius. Kasmet skiriama apie 1,5 milijardo dolerių geležinkelių, gatvių ir aikščių renovacijai – dar daugiau milijardų numatoma skirta ateityje. Tačiau sumažinus valstybines sveikatos priežiūros išlaidas ir siūlant didinti pensinį amžių, kyla klausimas, ar dar ilgai truks rusų kantrybė.

Abbasas Gallyamovas, vyriausybei dirbęs politikos konsultantas, tvirtina, jog žmonės vis labiau nerimauja dėl paprastesnių gyvenimo kokybės problemų. Kalbant apie motyvaciją, susijusią su V. Putino skatinama miestų renovacija, jis teigia, kad niekas nesikeičia.

„Jie apkeliavo visą Europą, – sako A. Gallyamovas. – Jiems ten patiko. Dabar jie nori, kad Rusija perspjautų Vakarus.“

Tarp daugybės paramos gavėjų – ir Toržokas. Miestelis išsidėstęs abipus Tvercos upės, kuri vingiuoja tarp kalvų, ant kurių kur ne kur stovi griūvančios katedros. Jo 1000 metų istorija – Toržokas buvo viduramžių Novgorodo respublikos dalimi – nuolat traukia poilsiaujančius maskviečius.

„Lastočkai“ įvažiuojant į miestelį, prie vairo buvo Aleksandras Svetličkinas. Mašinistas prisipažino, kad dešimtmečius pravažinėjęs išklerusiais sovietmečio traukiniais, jis pagaliau jaučia pasididžiavimą. Naujieji traukiniai yra tylūs ir švarūs, su patogiomis sėdynėmis, tualetais ir apmokytais palydovais. Yra net vagonas-restoranas, „Wi-Fi“ ir elektros lizdai prietaisams įkrauti. Šiuo metu Maskvos-Tverės 47 priemiestinių keleivinių traukinių parke yra net 22 tokie elektriniai lokomotyvai, ir nors jie dar ne iki galo atitinka Vakarų Europos standartus, jų pasirodymas pradžiugino rusus, gyvenančius tokiose vietovėse kaip Toržokas, teigė A. Svetličkinas.

Jo viršininkas Olegas Fedotovas važiavo kartu. Kai „Lastočka“ pagaliau pasiekė Toržoką, T. Sokolova ir A. Svetličkinas žiūrėjo, kaip regioninės geležinkelių tarnybos vadovas O. Fedotovas perkerpa raudoną juostą, ištemptą virš bėgių. Į improvizuotą renginį susirinko vos tuzinas stebėtojų, tačiau T. Sokolovos, regis, tai nejaudino. Ji ištisus metus vykdė traukinio lobizmą. Jos nuomone, „Lastočkos“ atvykimas bent vienu žingsniu priartina Toržoką prie tapimo turistų – ir investuotojų – traukos centru.

Jos svajonė nėra neįgyvendinama. Praėjusiais metais paskelbta Pasaulio banko analizė parodė, kad Tverės regione paleidus didelės spartos traukinius, žymiai padidėjo mokestinės pajamos. Regionas tampa vis patrauklesnis šeimoms (ir pramonės šakoms), kurioms per brangu Maskvoje, kur šiuo metu gyvena 11,9 milijonų žmonių.

Ir tai visiškai atitinka galutinį šios nacionalinės renovacijos tikslą. Kadangi rusai vis dažniau keliasi į didesnius miestus, mažesni miestai ir miesteliai sparčiai nyksta. Pavertus juos patrauklesnėmis vietomis gyventi ir dirbti, tikimasi, kad rusai liks ten, kur yra.

46-erių T. Sokolova į Maskvą persikėlė dar būdama paauglė. Ji bandė užsiimti smulkiu verslu, o vėliau įstojo į Maskvos Skolkovo vadybos mokyklą. Ji taip pat prisidėjo prie apleistų Maskvos gamyklų pertvarkymo iniciatyvos. Vienas toks projektas įgyvendintas pramoniniame rajone ARMA, kur šiuo metu veikia galybė biurų, restoranų ir kavinių. ARMA tapo šiuolaikinės modernizacijos, kurią Maskva patyrė pastaraisiais metais, pavyzdžiu.

Vladimiras Putinas

T. Sokolova pasakoja vieną dieną užtikusi studento parengtą pertvarkymo pasiūlymą: tai buvo Toržoko atgaivinimo projektas. Miestelis buvo pateiktas pavyzdžiu, kaip turizmas gali atgaivinti Rusijos provinciją. „Pamaniau, „oho, kokia puiki mintis“, – prisimena T. Sokolova. – Kaip aš, būdama verslininke, galiu prie to prisidėti?“

Ji pradėjo organizuoti savaitgalio keliones maskviečiams, ieškantiems egzotiškų kelionių vietų. Paklausa buvo akivaizdi, turint omeny Toržoko gamtos grožį ir architektūrą. Tačiau esamos susisiekimo galimybės ir miesto infrastruktūra nepajėgė susitvarkyti su turistų antplūdžiu.

T. Sokolova mėgino patraukti vietinius savo pusėn, ieškodama bendro sutarimo ir vengdama tipiško biurokratinio požiūrio. Ji netgi surengė krantinėje knygų mainus, sustatydama ant vejos kėdutes, kad gyventojai galėtų susitikti ir apsikeisti idėjomis, kas jų miesteliui geriausia. Nors vietiniai pareigūnai ją vertino įtariai, T. Sokolovos Skolkovo mokyklos ryšiai galų gale parūpino moteriai kvietimą susitikti su Tverės gubernatoriumi. Netrukus po to Toržokas įgijo naują merą, 37-erių Aleksandrą Menščikovą, baigusį elitinę Maskvos ekonomikos mokyklą.

Prieš užimdamas mero postą, A. Menščikovas dirbo regiono vicegubernatoriumi, atsakingu už infrastruktūros vystymą ir turizmą. Jis pats prižiūrėjo pirmąjį didelį renovacijos projektą regiono sostinėje. Praėjusiais metais vėl atidaryti Jekaterinos Didžiosios „pakelės“ rūmai, pastatyti sustojimams kelionėse tarp Sankt Peterburgo ir Maskvos. Pasinaudojęs Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, kuris yra Pasaulio banko grupės dalis, lėšomis A. Menščikovas renovavo rūmus ir jiems priklausančią meno galeriją.

Toržokas irgi sulaukė panašios dotacijos, šį sykį iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, tačiau 2014 m., kai V. Putinas įsiveržė į Ukrainą, bankas suteikti finansavimą atsisakė. Vis dėlto miestelis gavo 22,3 milijonus dolerių iš BRICS šalių įsteigto Naujosios plėtros banko. Pinigai buvo paskirstyti keturių istorinės vertės pastatų ir centrinės aikštės atnaujinimui. Projektas, kurį išvystė T. Sokolovos komanda, apima muziejų ir konferencijų erdvę bei meno rezidencijas. Kiti istoriniai miestai – nuo Vyborgo prie Suomijos sienos iki Čistopolio Tatarstane – taip pat sulaukia finansavimo.

Miestų atgaivinimas tapo vienu pagrindinių dabartinės V. Putino komandos „arkliukų“. Idėja jį sudomino dar 2012 m., kai atnaujinimų poreikis tapo svarbia prieš vyriausybę nukreiptų protestų tema. Praėjusį kovą V. Putinas garsiai gyrė šią savo darbotvarkės dalį, žadėdamas padvigubinti išlaidas infrastruktūros atnaujinimui.

Maždaug 80 proc. rusų gyvena miestuose. Tikslas, kaip pernai teigė V. Putinas, padėti susiformuoti „masinei ir aktyviai viduriniajai klasei“, kuri neiškeistų savo namų provincijoje į sostinę ar, dar blogiau, užsienio didmiesčius. Jis taip pat pabrėžė, kad projekto sėkmė priklauso nuo vietos pareigūnų gebėjimo atsižvelgti į vietinių gyventojų nuomonę.

Dmitrijus Orlovas, priklausantis V. Putino Jungtinės Rusijos partijos Aukščiausiajai tarybai, teigė, kad patogi miestų aplinka – reikšminga Kremliaus strategijos dalis.

„Strelka KB“ – rusų dizaino agentūra, prisidėjusi prie kai kurių Maskvos objektų renovacijos, vadovavo pradiniam 40 miestų programos etapui, padėdama vietiniams architektams tokiuose miestuose kaip Novosibirskas, Jekaterinburgas ir Vladivostokas. Olandų architektūros firma „West 8“, atsakinga už kraštovaizdžio dizainą Niujorko Gubernatorių saloje, buvo pakviesta bendradarbiauti renovuojant mylios ilgio bulvarą Saratove. Dizaino įmonė „Snøhetta“, padėjusi atnaujinti Oslo nacionalinį operos teatrą, prižiūrėjo Huseino ben Talalo parko atgimimą Grozne, kadaise nuo žemės paviršiaus nušluotoje Čečėnijos sostinėje. O Tverei „Strelka“ pasiūlė gatvių, aikščių ir Volgos krantinės renovacijos projektą.

„Pasirinkome gatves, aikštes, krantines, parkus ir bulvarus, kurių potencialas nėra visiškai realizuotas, – teigė „Strelka“. – Vietiniai architektai pateikė projektus, kurie turėjo atitikti penkis pagrindinius principus: įvairovę, identitetą, komfortą, saugumą ir draugiškumą aplinkai.“

Tiesa, kai kurie rusai šią iniciatyvą laiko beprasmiškai brangiu tuštybės projektu, kuriam skirtus pinigus būtų galima geriau panaudoti modernizuojant pagrindinę infrastruktūrą. Vis dėlto, pritaikęs Maskvos renovacijos šabloną kitoms šalies vietovėms, V. Putinas žengė apdairų žingsnį.

2018 m. „PwC“ ataskaitoje, kurioje lyginama 14 didžiausių pasaulio miestų, teigiama, kad Maskvos gyventojai yra labiau nei vidutiniškai patenkinti miesto gerinimu. Pasitenkinimo indeksas apėmė tokius veiksnius kaip būsto kokybė, poilsis, transportas ir socialinė infrastruktūra. Praėjusiais metais „Boston Consulting Group“ atliktas tyrimas atkartojo „PwC“ ataskaitos rezultatus.

„Maskva vadovaujasi sistemine logika: sutvirtina ir atnaujina gyvenamuosius pastatus ir gretimas teritorijas, gerina tranzitines erdves ir kuria naujas traukos vietas, – teigiama „BCG“ pranešime. – Maskvos renovacija padidino miesto gyventojų sąmoningumą ir daugelyje miesto aplinkos elementų pakeitė jų elgseną į gera.“

Tačiau politikos konsultantas A. Gallyamovas turi Kremliui įspėjimą: jo atlikti tikslinių grupių tyrimai rodo, jog rusams kur kas labiau rūpi pensijos ir darbo užmokestis, nei šaligatviai ir kavinės.

Vis dėlto yra ir optimistų. 28-erių Antonas Bakunas, palikęs darbą skaitmeninėje žiniasklaidoje ir persikėlęs iš Sankt Peterburgo atgal į Toržoką, naująjį požiūrį giria. Dabar jis – laisvai samdomas darbuotojas, prižiūrintis daugybės mažų įmonių „Instagram“ paskyras, ir T. Sokolovos miesto atnaujinimo komandos narys.

Prieš dešimt metų sumanymas persikraustyti į Toržoką skambėtų absurdiškai, pasakoja jis. Tačiau pastaruoju metu miestelis pasikeitė. Atsirado naujų įmonių ir naujų kultūros projektų. Vietinis žmogus įkūrė labdaros organizaciją, padedančią pristatyti malkas senyviems žmonėms, kiti gyventojai sumanė atgaivinti kylą – rusišką etnožaidimą, panašų į amerikietišką futbolą. Senajame Toržoke, teigia A. Bakunas, tokie dalykai būtų neįmanomi.

„Svarbiausia – keisti mentalitetą“, – tikina vyras.