Pagal Josho Constine'o „TechCrunch“ užsakymu atliktą tyrimą, jauniesiems vartotojams buvo mokama už tai, kad jie savo telefone įdiegtų programėlę pavadinimu „Facebook Research“, kurią galima parsisiųsti ne tiesiogiai iš „Facebook“, bet iš beta testavimo paslaugų bendrovių „Applause“, „BetaBound“ ir „uTest“. Programėlė vartotojų prašo įdiegti šakninį sertifikatą, kuris suteikia „Facebook“ prieigą prie kone visų telefono sistemų, nuo privačių susirašinėjimų iki vietos nustatymo duomenų.
Tai skamba kaip šnipinėjimas jaunų žmonių, kurie gali ir nesuprasti, kas su jais daroma, ir, sakytum, prieštarauja „Apple“ programėlių politikai. Po to, kai pasirodė „TechCrunch“ ataskaita, „Facebook“ pareiškė, kad programėlę iš parduotuvės pašalins; tačiau ji ir toliau bus prieinama „Android“ telefonams.
Savo pranešime „Facebook“ teigė, kad vartotojai žinojo, ką daro; jie duodavo leidimą ir pasiimdavo pinigus, o 5 proc. dalyvių paauglių pateikė visas pasirašytas tėvų sutikimo formas.
Nesirengiu plėšytis marškinių svarstydamas, ar „Facebook“ savo vartotojams (ir tėvams, kurie pasirašė šias formas) visiškai suprantamai paaiškino, kokio lygio prieigą jie ketina suteikti. Žinia, „Facebook“ garsėja tuo, kad vengia aiškiai atskleisti, kiek ir kaip renka duomenis. Kaip tik su šiuo aspektu ir susijęs mano pasiūlymas.
Didmeninėje asmens duomenų rinkoje bendrovės prekiauja arba naudojasi mūsų informacija tam, kad galėtų pasiūlyti mums aktualią reklamą. Vidutinė aktyvaus vartotojo vertė „Facebook“, remiantis paskutine kompanijos pelno ataskaita, 2018 m. trečiąjį ketvirtį siekė apie 2 dolerius per mėnesį; JAV ir Kanadoje – apie 9,20 dolerius. Kuo tikslesni duomenys gali būti surinkti iš vartotojo, tuo didesnė jo vertė.
Akivaizdu, kad asmens duomenys į reklamą orientuotam verslui negali kainuoti daugiau, nei pelnas už reklaminį skelbimą, kurį galima gauti iš to paties asmens. Taigi 20 dolerių per mėnesį neturėtų atrodyti kaip niekinga suma už „Facebook“ programėlės įdiegimą, net jeigu surinkti ypatingai tikslūs duomenys ne tik pagerina reklamos taikymo tikslumą, bet ir padeda technologijų milžinei rasti startuolių – įsigyjimui ar nukonkuravimui.
Problema ta, kad nors didmeninė asmens duomenų rinka egzistuoja, mažmeninė – ne. Kaip apmaudu. Tikrieji duomenų savininkai ir gamintojai – mes, žmonės, – turėtume teisę patys nustatyti, kiek mūsų informacija yra verta.
Kompanijos, kurios kraunasi pinigus iš interneto reklamos, turėtų mums suteikti aiškią galimybę parduoti joms savo duomenis. Paskata būtų tokia, kad vartotojai, parduodantys savo duomenis, atsisakytų savo privatumo užpildydami paprastą formą. Kaip ir „Facebook“ tyrimų programos dalyviai, jie sąmoningai leistų socialinei žiniasklaidai iš savo telefonų išspausti viską, kas įmanoma.
Įsivaizduoju, kad visai nemažai žmonių su tuo sutiktų, nes jie jau kontroliuoja savo telefono naudojimą taip, kad turėtų kuo mažiau paslapčių. Daugelis darbdavių kompanijos telefonuose įdiegia stebėjimo programėles. Jauni žmonės taip pat gali teikti mažai reikšmės savo kasdienio bendravimo, interneto ir programėlių naudojimo duomenims.
Tokios sutartys, žinoma, reikalautų, kad kiti vartotojai galėtų nutraukti bendravimą platformoje su žmonėmis, kurie dalija savo duomenis už pinigus: jų susirašinėjimui iškiltų pavojus. Tačiau tą galima būtų išspręsti vienu žymimuoju langeliu nustatymuose.
Turėdamas išsamesnę mokamų vartotojų, atsisakiusių visų savo duomenų, bazę, „Facebook“ galėtų patobulinti skelbimų personalizavimo metodus, daryti tikslesnes išvadas apie savo vartotojų visumą ir galbūt netgi atlikti elgsenos eksperimentus, kurie šiaip būtų laikomi neetiškais. Kompanijai būtų suteiktas visa apimantis leidimas mainais už mokestį, kurio dydį galiausiai nustatytų rinka.
Nenorintys dalyvauti vartotojai galėtų likti laisvame sluoksnyje, paremtame tomis pačiomis taisyklėmis, kurios šiandien apibrėžia „Facebook“ duomenų rinkimą. Jiems vis tiek tektų dalintis tam tikrais duomenimis – tiek, kiek „Facebook“ pavyktų išpešti. Ir jie matytų daugiau ar mažiau personalizuotus skelbimus – pagal pasirinktus nustatymus.
Taip pat sutikčiau, kad atsirastų trečiasis, prenumerata pagrįstas sluoksnis, kuriam „Facebook“ garantuotų: jokio duomenų rinkimo ir jokių skelbimų. Prenumeratos mokesčiai galėtų kompensuoti pinigus, mokamus žmonėms, parduodantiems savo duomenis; teoriškai, kai tai nutiks, pagaliau taps aiški mūsų visų internetinio privatumo mažmeninė rinkos kaina.
Šių trijų sluoksnių įvedimas puikiai pasitarnautų sprendžiant „Facebook“ reguliavimo problemas: būtų sunku ginčytis su rinkos tyrimais pagrįstu privatumo lygių nustatymo mechanizmu. Tuo pat metu tai leistų bendrovei išlaikyti reklama paremtą verslo modelį, kurį generalinis direktorius Markas Zuckerbergas teigė vertinantis labiau už prenumerata paremtą modelį. Šiaip ar taip, daugelis vartotojų šiandien rinktųsi likti laisvajame sluoksnyje.
„Facebook“ dažnai priešinasi reguliavimui, teigdamas, kad tai trukdo įvesti naujoves. Bendrovė turėtų imtis novatoriškesnio požiūrio tiek į žmonių privatumo nuostatas, tiek į verslo modelį. Užuot atsiprašinėjęs už nesibaigiančius privatumo pažeidimus, „Facebook“ turėtų suteikti vartotojams galimybę patiems nuspręsti, kiek jie vertina savo duomenis.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
