Praėjusį dešimtmetį buvo kilęs vadinamųjų „auksinių vizų“ bumas, kai šalys suteikdavo teisę nuolat gyventi ir kartais paspartindavo pilietybės įgijimą mainais už šešiaženkles ar septynženkles investicijas. Nors kadaise šią galimybę daugiausia siūlė saulės nubučiuotos mokesčių lengvatų salos, tokios kaip Sent Kitsas ir Nevis arba Seišeliai, 2008 metų finansų krizė paskatino jų pavyzdžiu sekti daugelį Europos šalių – sumažinant mokesčių vengimo ir finansinių nusikaltimų riziką.
2018 m. „Transparency International“ ir „Global Witness“ ataskaitoje teigiama, kad Ispanija, Vengrija, Latvija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė (iki „Brexit“) per pastarąjį dešimtmetį kiekviena atskirai išdavė daugiau nei 10 tūkst. auksinių vizų investuotojams ir jų šeimoms. Kipras ir Malta, nepaisant mažo dydžio, taip pat pasinaudojo anaiptol nemenku pelnu. Kipras nuo 2013 m. iš tiesioginių užsienio investicijų pralobo 4,8 milijardais eurų, o mažytė Malta nuo 2014 m. uždirbo apie 718 milijonų eurų. EBPO jas abi išskyrė kaip „didelės rizikos“ šalis, nes jos užsieniečių turtą apmokestindavo mažais mokesčiais ir žiūrėjo pro pirštus į tai, ar klientai fiziškai dalyvauja sandoriuose.
Nors visa tai galiausiai iššaukė atsakomąją reakciją, sureaguota buvo per vėlai ir nevisai nuosekliai. Didžioji Britanija pradėjo rimtai domėtis neteisėtų užsieniečių pinigų pavojais tik tada, kai buvo pasikėsinta į buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį, siūlydama sustabdyti investuotojų vizas (nuo to laiko atšauktas) ir išduoti nepaaiškinto turto orderius (angl. unexplained wealth orders), kurie verčia žmones atskleisti savo turtų šaltinį. Ir nors Europos Komisija trečiadienį ketina paskelbti įspėjimą apie auksinių vizų schemų riziką, „Reuters“ teigimu, mažai tikėtina, kad būtų įvestos kokios nors sankcijos ar naujos viršvalstybinės taisyklės.
O gaila. Matyt, Briuseliui neapsimoka pernelyg smarkiai minti valstybėms narėms ant pirštų, kai kalbama apie mokesčių schemas, investicines paskatas ir pilietybės teises. Tačiau tikrai būtų galima sustiprinti tarpininkų, teisininkų ir nekilnojamojo turto brokerių, skubėjusių užtikrinti ES pasus žmonėms, turintiems nevisai aiškių turto šaltinių, kontrolę.
Kol nėra kolektyvinio Europos susitarimo, kuriuo būtų nustatytas minimalus reguliavimo ir kovos su finansiniais nusikaltimais standartas, vienintelis būdas kontroliuoti „lenktynes iki dugno“ yra rinkėjų pasipiktinimas. O istorija liudija, kad jis visada kyla pavėluotai. Tik tada, kai Latvija susirūpino savo nacionaliniu saugumu, ypač po 2014 m. Krymo aneksijos, ji pradėjo griežtinti savo auksinių vizų programos taisykles. Atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai Baltijos šalys kovoja su masiniu pinigų plovimu, ES neturėtų palikti savo valstybes nares kapstytis savo pačių jėgomis.
„Brexit“ Europai tampa nauju galvos skausmu. Jei Jungtinė Karalystė išlėks iš ES be sandorio – arba sugebės išsipainioti nepasilikdama bloko muitų sąjungoje ar bendrojoje rinkoje, – mokesčių lengvatos užsieniečiams ir dar labiau viliojančios auksinės vizos gali būti pasitelktos kaip būdas padidinti užsienio investicijas. O britai jau ir anksčiau parodė, kad į tokio tipo migrantus žvelgia kur kas nuolaidžiau. Pasų karai dar nesibaigė.
