Pirmiausia šiek tiek ekonomikos istorijos.
Pasaulis su tam tikra globalizacija - ekonomikų integravimu per prekių, žmonių bei idėjų mainus, - susiduria nuo seniausių laikų. Bet ekonomikos istorikai yra linkę postuluoti, jog iki šiol esame išgyvenę tris globalizacijos etapus.
Pirmasis, trukęs nuo 1820 iki 1914 metų, sutapo su garo varomosios jėgos atsiradimu ir pramonės revoliucija, tuo tarpu antrasis truko nuo Antrojo pasaulinio karo iki maždaug 1990. Tada įžengėme į pastarąją erą – laikotarpį, kurį kai kas praminė „hiperglobalizacija“ , sutampantį su interneto atėjimu, Berlyno sienos griūtimi bei besivystančių ekonomikų, tokių kaip Kinija bei Indija, kilimu.
Ir taip priartėjame prie ketvirtosios globalizacijos bangos, į kurią, kaip tvirtinama, mes dabar žengiame.
Paprasčiausias būdas ją įvertinti būtų toks: jeigu visos ankstesnės bangos buvo siejamos su prekių prekyba, tuomet kita banga turėtų būtų siejama su skaitmeninėmis paslaugomis. Arba, kitais žodžiais, labiau pesimistiniu vertinimu, jeigu turtingųjų pasaulyje pastarasis globalizacijos šuolis buvo susijęs su prarastomis „mėlynųjų apykaklių“ darbo vietomis, tuomet ateinantis laikotarpis gali būti nusitaikęs į „baltosios apykaklės“ darbuotojus, tarnautojus.
„Tokia bus globalizacijos ateitis, štai ką reiškia „Globalizacija 4.0“, - sakė Richardas Baldwinas, kurio naujoji knyga „Globotics Upheaval“ siūlo keletą rimtų įžvalgų. – Paslaugų sektoriai turtingose šalyse atsiveria konkurencijai su sektoriais skurstančiosiose šalyse, su visais paslaugų sektoriaus pliusais bei minusais, kuriuos matėme gamybos sektoriuje“.
Pasaulio ekonomika dreba Davoso forumo išvakarėse; dėl to kalta politika.
R. Baldwinas tvirtina, kad daug spartesnis duomenų persiuntimo greitis ir naujos dirbtinio intelekto priemonės, tokios kaip mašininio vertimo sistema, atveria galimybes daugeliui įvairiausių kvalifikuoto darbo vietų turtingose šalyse, - nuo architektūros iki finansinės apskaitos bei interneto tinklapių dizaino, taip pat galimybę naujai konkurencijai su besiformuojančių ekonomikų praktikais. Tai padidino tikimybę, kad darbas nuotoliniu būdu, arba teledarbas, prie kurio jau visi įpratome, gali tapti pasauline telemigracija, kai kvalifikuotiems migrantams niekada nebus būtinybės palikti namus.
Kiekvieną globalizacijos bangą anksčiau nusakydavo bazinis arbitražas, ar dėl perdavimo/persiuntimo kainos, ar dėl žemesnių darbo kaštų. Gebėjimas ir būtinybė būti tam tikroje vietoje iki šiol padėjo apsaugoti daugelį „baltųjų apykaklių“ darbo vietų nuo minėto poveikio. Bet situacija keičiasi, ir permainų padariniai, panašu, kelia susirūpinimą Davosui.
Panašu, kad „mėlynųjų apykaklių“ pasipiktinimas dėl pastarosios globalizacijos bangos, padėjusios pakurstyti populizmą, kuris nuvedė „Brexit“ bei D. Trumpo link, jau greitu metu susilies su „baltųjų apykaklių“ pykčiu, tvirtina R. Baldwinas.
PEF pripažįsta nuosmukio galimybę jau pačiame oficialiame temos pavadinime: „Globalizacija 4.0“. Pokyčiai versle – juos Klausas Schwabas, PEF steigėjas, įvardino kaip Ketvirtąją pramonės revoliuciją – yra neatsiejami nuo geopolitinių permainų, nelygybės bei klimato kaitos. Visa tai, tvirtina PEF, „pakeitė pasaulį taip, jog tradicinės mūsų sistemos yra nepajėgios reaguoti“.
Todėl šių metų forumu ne tik siekiama pripažinti, kad neišvengiamai ateina naujoji era. Forumo tikslas atrasti atsakymą, kuris padėtų tiek palengvinti pastangas, tiek išvengti naujo smūgio, ir nesvarbu, kokiu būdu to būtų pasiekta; ar pripažįstant didesnės apsaugos sistemų būtinybę ar užtikrinant, kad ekonominis augimas būtų tvaresnis.
