JAV prezidentui Donaldui Trumpui vis intensyviau kariaujant prieš nustatytas pasaulinės prekybos taisykles, Europos Sąjunga vis dažniau atsiduria toje pačioje pusėje kaip ir Kinija, gindama Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir globalizacijos bei rinkos atvirumo privalumus. Bet Europa ir Kinija – iš tiesų neįprastos partnerės: ES yra paremta vertybėmis, tarp jų – ir ekonominėmis, kurių Kinija, vadovaujama prezidento Xi Jinpingo, vis labiau kratosi. Be to, Europos bendrovės ir vyriausybės nerimauja dėl kai kurių tų pačių praktikų, kaip ir D. Trumpas: asimetriškų apribojimų, taikomų jų operacijoms Kinijoje, priverstinio technologijų perdavimo, dempingo ir perėmimų, kuriuos vykdo subsidijuojamos ir valstybės kontroliuojamos įmonės.
Vis dėlto mažiausia, ko nori Europos verslas, ypač įmonės Vokietijoje, pirmaujančioje bloko eksportuotojoje, yra prekybos karas su Kinija. Kinijos tiesioginės investicijos Europoje šiuo metu daug kartų didesnės nei Jungtinėse Valstijose (12 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu pirmąjį 2018 m. pusmetį jos siekė 2 mlrd. dolerių). Bet bendros Vokietijos investicijos į Kiniją siekė 76 mlrd. eurų 2016 metais, - paskutinė turima statistika. Pernai 30 bendrovių, įtrauktų į DAX akcijų indeksą uždirbo rekordines 15 proc. savo pajamų, arba 200 mlrd. eurų, iš Kinijos.
Ko gero, dar svarbiau yra tai, kad 5 200 Vokietijos bendrovių, turinčių iš viso milijoną darbuotojų, aktyviai darbuojasi Kinijoje, savo ataskaitoje skelbia Vokietijos pramonės federacija, žinoma kaip BDI. Be to, BDI teigimu, Kinija yra vertinga rinka Vokietijos bei Europos moksliniams tyrimams ir plėtrai. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto programėlėms Kinija teikia daugiau duomenų nei bet kuri kita valstybė.
„Vokietijos pramonė toliau domisi glaudžiais ekonominiais santykiais su Kinija ir atmeta tikslinį ir politiniu požiūriu primestą ekonominį atsiejimą“, - sako BDI.
Be to, federacija siūlo, kad Kinija neturėtų būti sutinkama priešiškai, tiek kaip „sisteminė konkurentė“, tiek kaip vertinga partnerė. Tačiau visi šie metodai turi būti labiau koordinuojami Europos Sąjungos lygmenyje: Kinija tiek išaugo, jog nei viena Europos šalis, netgi Vokietija, negali varžytis dėl palankesnių prekybos su šia šalimi sąlygų.
Nors BDI pripažįsta, kad milžiniškas valstybės kišimasis į Kinijos ekonomiką sukelia su našumu susijusių problemų, federacija kartu pažymi, kad netgi tokie trūkumai gali būti pavojingi Europos įmonėms. „Valstybės įtaka gamyklos kainoms (žemės, energijos išteklių, kapitalo, darbo jėgos kainai) ir netiesioginės ar tiesioginės subsidijos atskiroms bendrovėms ar ištisoms pramonėms jau ne kartą pakurstė perteklinį pajėgumą bei rinkos nukrypimus Kinijoje, - teigiama ataskaitoje. – Dėl kinų gamintojų aktyviai užimamos dalies pasaulinėje rinkoje, tokie nukrypimai ir pertekliniai pajėgumai Kinijoje vis dažniau perkeliami į kitas rinkas, pavyzdžiui, plieno. Tačiau ateityje perteklinių pajėgumų iš Kinijos galima tikėtis ir kitose srityse, pavyzdžiui, robotikos ar baterijos elementų“.
Kaip kovos prieš Kinijos dempingą priemonę, BDI siūlo taikyti griežtas Europos valstybinės paramos taisykles, leidžiančias Europos bendrovėms, siekiančioms prisiteisti kompensacijas už nesąžiningą konkurenciją, pristatyti mažiau dokumentinių įrodymų ir griežtinančias taisykles dėl aptarnavimo (paslaugų) dempingo.
Vokietijos pramoninės organizacijos požiūriu, Kinijos nacionalinių „čempionų“ formavimo politika pagrindinėse pramonėse toli gražu nėra neveiksmingo šalies centrinio planavimo rezultatas. BDI ragina ES užsiauginti savo nacionalinius „čempionus“, pavyzdžiui, sutelkus išteklius AI srityje (dirbtinio intelekto, angl.: artificial intelligence, AI).
BDI ragina griežčiau kontroliuoti perėmimų sandorius, siekiant neleisti Kinijai išgraibstyti Europos verslo bei technologijų perliukus – tokio pobūdžio politiką Vokietija ir Prancūzija jau dabar vykdo. Federacija taip pat pataria supaprastinti Europos bendrovėms susijungimo sąlygas: pasaulinė rinka, ne tik Europos, turėtų būti apžvelgiama per antimonopolines peržiūras/apžvalgas. Europa, anot BDI, turėtų taip pat pamėginti pasipriešinti Kinijos iniciatyvoms, tokioms kaip „Diržo ir kelio“ iniciatyva, ypač jos artimiausioje kaimynystėje; jeigu ne ES šalys taptų pernelyg priklausomos nuo Kinijos, jų blokas gali patirti nesėkmę.
Tuo pat metu pramonės lobistų grupės reikalauja, kad Europa aktyviau dalyvautų tarptautinėse organizacijose - pavyzdžiui, siekiant atimti iš Kinijos jai itin naudingą, bet atgyvenusį besivystančios šalies statusą Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO).
Nors Jungtinės Valstijos laikosi itin griežto požiūrio, BDI užsimena apie galimai gudresnę taktiką; pavyzdžiui, apie palaipsnį taisyklių griežtinimą siekiant įgauti didesnį poveikį Kinijai, tai yra padidinus prieigą prie jos rinkos ir apribojus valstybės inicijuotos plėtros žalą. Vokietijos federacija taip pat ragina įtraukti Kiniją į derybas, kurios ne visada įgyja priešišką pobūdį.
Kaip visada, BDI pasiūlymų bėda yra ta, kad grupė reikalauja, jog ES valstybės susitartų dėl bendros politikos. Rytų Europos šalys, kurioms reikia Kinijos investicijų, pasipriešins kai kurioms tokio pobūdžio idėjoms: pavyzdžiui, siūlymui dramatiškai skatinti ES tyrimų biudžetą ir didinti barjerus kiniškoms prekėms. Deja, pats Kinijos mastas reikalauja, kad šalys, draskomos skirtingų interesų, koordinuotų savo veiksmus. Europos Sąjunga gali būti nepasirengusi net daug švelnesnei santykių reguliavimo, vykstančio tarp JAV ir Kinijos, versijai.
