Niūrūs pesimistai nuolat skundžiasi, esą vis mažiau erdvės mažinti palūkanų normas ir sudaryti sąlygas fiskaliniam skatinimui nei 2008 ar 2001 metais. Tad, jeigu ne tokios priemonės... kas toliau? Ko būtų imtasi per kitą neišvengiamą nuosmukį?
Europos centrinis bankas (ECB) praėjusią savaitę šiek tiek pajudėjo link to momento, kai patvirtinama žymaus sulėtėjimo diagnozė - bent jau už JAV ribų, – ir žengė dar vieną žingsnį į priekį, bent jau pareikšdamas, kokie būtų ECB veiksmai tokiu atveju. (Pastebėjimas: centrinis bankas nepripažįsta, kad skatinimo programa išsemta).
Pirmiausia ECB prezidentas Mario‘us Draghi‘is patvirtino, kad šiais metais užbaigiama vadinamoji kiekybinio skatinimo programa. Tada per visą spaudos konferenciją jis atsiprašinėjo dėl šios konkrečios skatinimo programos nutraukimo. Kaip jis gali žengti žingsnį į priekį ir paaiškinti, kodėl jis nejaučia pasitenkinimo dėl tokio sprendimo? Tarp jo verbalinės „gimnastikos“ perliukų apibūdinant ekonominį klimatą, galima paminėti tokius pastebėjimus kaip „tolesnis pasitikėjimas išsaugant ir didinant atsargumą“. Jis kalbėjo apie „lėtesnį augimą, bet ne lėtą augimą“.
M. Draghio buvo primygtinai klausiama, kokie būtų ECB veiksmai, jei įvyktų nuosmukis. Akivaizdu, kiekybinio skatinimo programa nebevertinama kaip vienkartinė rizikinga priemonė. M. Draghio žodžiais, „tai pastovus instrumentas. Tokia priemonė, kokią galima svarstyti ir pritaikyti nenumatytomis aplinkybėmis“.
Galbūt pinigų politikos ateitis yra artimos praeities atkartojimas. Tolesnės politikos skelbimo strategija ateityje turbūt atliks svarbesnį vaidmenį, o toji skatinimo programa ir toliau užtikrins reinvesticines pajamas, gaunamas iš apmokėtinų obligacijų, išvengiant būtinybės įlieti į rinką naujų pinigų.
Tuo tarpu už Atlanto, Jungtinėse Valstijose, buvusi Federalinio atsargų banko pirmininkė Janet Jellen prieš keletą mėnesių pasiūlė keletą idėjų. Neigiamos palūkanų normos JAV yra traktuojamos kaip labai sunki ir griežta priemonė. Kodėl tiesiog nepažadėjus, kad palūkanų normos, sumažintos iki nulinio lygio, dar kurį laiką išliks žemesnės? Tai primena jau nužengtą FED kelią, tik gal ryžtingesnį.
Dabartiniai ir buvę pareigūnai, tokie kaip M. Draghis ir J. Yellen kalba apie tai, kokių veiksmų galėtų imtis atskiri centriniai bankai. Bet kitas nuosmukis, kad ir kada jis įvyktų, greičiausiai pareikalaus pasaulinės reakcijos. Kapitalo srautai yra daug labiau susisaistę tarpusavy nei kada anksčiau. Technologijos ir prekyba šiuo metu suteikia galimybių pinigų jūrai judėti po planetą.
Jau neberealu dėti viltis į vieną „gelbėtoją“ – kad ir kas jis būtų, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), tradiciškai vertinamas kaip pasaulinis apsaugos garantas, ar Federalinis atsargų bankas, kuris po 2008 m. krizės inicijavo savo nuosavą kiekybinio skatinimo programą ir parengė visą eilę valiutų apsikeitimo sandorių su didžiausiomis ekonomikomis.
Per Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimą susibūrę prityrę pinigų politikos „vilkai“ pabrėžė, kad būtina platesnio masto reakcija norint įveikti šį iššūkį. Jie pažymėjo, kad „gaisrų gesinimo“ ištekliai šiuo metu sutrūkinėję. TVF kitados sudarė maždaug 90 proc. tokių išteklių. Dabar, kaip teigia buvęs ECB prezidentas Jeanas-Claude‘as Trichet, fondui tenka daug mažesnė tokių lėšų dalis.
TVF intervencija krizės metu yra labai svarbi, tačiau dar svarbesnis regioninių skolintojų ir paramos teikėjų susiejimas su TVF, per Užsienio ryšių tarybą lapkritį kalbėjo J.-Cl. Trichet. Nuskambėjo vienas esminis pasiūlymas šiam laikotarpiui prieš kitą nuosmukį: mums nereikia naujų institucijų, bet veikiančios institucijos privalės glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje.
Danielis Mossas rašo ir redaguoja straipsnius ekonomikos temomis „Bloomberg Opinion“ redakcijai. Anksčiau jis ėjo „Bloomberg News“ vykdomojo redaktoriaus pareigas, atsakingas už pasaulio ekonomiką.
