Miesto statytojai aria į priekį. Visur stūkso kranai. Tik niekas nežino, kas užims visas tas naujas prekybos ir biurų erdves. Jau dabar Dubajaus prekybos centruose pastebimai apmažėję parduotuvių ir restoranų. Emigrantai, Dubajaus ekonomikos gyvybės šaltinis, pakuojasi mantą ir grįžta namo – ar bent jau apie tai šneka, nes pragyvenimo ir verslo kaštai ženkliai išaugę.
Verslininkų nerimas buvo jaučiamas jau balandžio mėnesį, kai Šeichas Mohammedas bin Rashidas Al Maktoumas savo rūmuose su vaizdu į Persijos įlanką surengė daugiau nei 100 įmonių vadovų susitikimą. Tarp vadovų iškeltų klausimų buvo susirūpinimas dėl didžiulių rinkliavų valstybei – kurie iš jokiais mokesčiais neapkrauto Dubajaus atima santykinį pranašumą - ir vizų taisyklių griežtinimo, dėl kurio praradusiems darbą užsieniečiams tenka išvykti iš šalies. Susitikimo pabaigoje buvo priimta daugybė sprendimų, kurie vis dar įstrigę sistemos labirintuose.
Tačiau prieš Dubajaus problemas jo vadovas gali pasirodyti bejėgis. Šeichas Mohammedas ir jo pirmtakai žvejų kaimelį pavertė regiono finansų, prekybos ir turizmo centru, bet dabar regionas keičiasi, tikėkimės – į gera.
Karas ar prekyba?
2014 m. prasidėjęs naftos nuosmukis kirto per piniginę švaistūnams iš kaimyninių Persijos įlankos šalių, anksčiau masiškai vykdavusiems apsipirkti į Dubajų (dabar šią spragą užpildo turistai iš Kinijos ir Indijos, tačiau jie labiau skaičiuoja pinigus). Ypač suvaržyti jaučiasi Saudo Arabijos gyventojai, vyriausybei įvedus fiskalinę politiką ir pradėjus konfiskuoti privačią nuosavybę. Miesto, kaip prekybos sostinės, vaidmenį silpnina pasaulinis tarifų karas, o ypač JAV grasinimai nutraukti prekybą su kaimynystėje esančiu Iranu.
Yra ir gilesnė problema. Dubajus suklestėjo kaip savotiška Persijos įlankos Šveicarija – vieta, kur galima ramiai vystyti verslą, atsiribojus nuo neretai žiaurios Artimųjų Rytų konkurencijos, teigia Jimas Krane'as, 2009 m. išleistos knygos „Aukso miestas: Dubajus ir kapitalizmo svajonė“ autorius.
Dabar valstybė, kuriai priklauso Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai, tapo aktyvia šių konfliktų dalyve, įsitraukusia į pilietinius karus nuo Libijos iki Jemeno ir prisijungusia prie Saudo Arabijos vykdomo Kataro boikoto.
„Situacija, kurioje atsidūrė Dubajus – iš esmės ne jo kaltė, – teigia J. Krane'as. – Su kaimynais gali arba kariauti, arba prekiauti. Sunku daryti ir viena, ir kita.“
„Nemaloni staigmena“
Istorijos apie Kataro piliečius, kuriems buvo nurodyta išvykti iš JAE, sukrėtė įmones, aptarnaujančias regioną iš Dubajuje įsikūrusių būstinių. Ypač susirūpino amerikiečiai, nuogąstaudami, kad jiems teks rinktis, kurią pusę palaikyti, teigia Barbara Leaf, iki kovo mėnesio dirbusi Jungtinių Valstijų ambasadore JAE.
„Išties sudėtinga situacija, – pasakoja ji. – Ypač nemaloni staigmena buvo tada, kai JAE įsikūrusios kompanijos sužinojo, kad nebegali skraidinti ar plukdyti prekių tiesiai į Dohą.“ Ginčas vis dar tęsiasi, nors JAV pradėjo taikyti atnaujintą spaudimą dėl atsiskaitymo.
Ir tai ne vienintelis smūgis, kurio Dubajus sulaukė dėl solidarumo su Saudo Arabija. Kai karūnos princas Mohammedas Bin Salmanas į „Ritz-Carlton“ viešbutį tariamai kovai su korupcija sukvietė dešimtis pagrindinių Saudo Arabijos karališkosios šeimos atstovų ir verslininkų, JAE centrinis bankas paprašė šalies finansų įstaigų pateikti informaciją apie kai kurių iš jų sąskaitas.
Pasak J. Krane'o, investuotojai susirūpinę ne veltui. Vyriausybės „neturėtų taip paprastai gauti prieigos prie sąskaitų kitose šalyse“.
Nepralenkiamas, bet brangus
Dubajui tenka susidurti ir su savo sėkmės pasekmėmis. Kadangi miestui trūko savų energijos išteklių, nebuvo kitos išeities, kaip tik sukurti ne nafta paremtą ekonomiką. Po 2014 m. krizės kitos Persijos įlankos šalys bando sekti Dubajaus pėdomis. Jos visos planuoja naują, ne naftos ištekliais paremtą erą, bandydamos mėgdžioti klestinčią kaimynę ir reklamuodamos savo pačių sostines kaip regiono centrus.
Šiame vaidmenyje Dubajus išlieka nepralenkiamas. Tačiau čia gyventi darosi vis brangiau. Niujorko konsultacijų įmonės „Mercer“ duomenimis, 2013 m. Dubajus buvo išrinktas 90-tuoju brangiausiu miestu pasaulyje gyventi emigrantams. Dabar jis pakilo į 26-ąją vietą.
Būtent pragyvenimo kaina įtikino Donovaną Schramą, 38-erių prekiautoją obligacijomis, prieš kelis mėnesius užbaigti aštuonerių metų gyvenimo tarpsnį Dubajuje. Jis jau 2014 m. išsiuntė savo žmoną ir vaikus atgal į gimtąjį Keiptauną po to, kai buvo priverstas susitaikyti su atlyginimo apkarpymu naujajame darbe. Dabar vyras ir pats nusekė šeimai įkandin.
„Gyventi Dubajuje labai brangu, kai turi šeimą“, be to, čia įprasta „iš anksto mokėti už viską – nuo nuomos iki mokyklos“, – pasakoja D. Schramas. Jis teigia, kad tokį patį sprendimą priėmė mažiausiai trys jo draugai.
„Didelis vilkinimas“
Fahadas Al Gergawis, investicinės agentūros „Dubai FDI“ vadovas, teigia, kad sunkių laikotarpių miestas yra matęs ir anksčiau – ir visada atsitiesdavęs. Vyriausybė daro tą patį, ką ir per ankstesnius nuosmukius, sako F. Al Gergawis: susėda su verslo atstovais prie vieno stalo ir svarsto galimas išeitis. „Tai skatina kūrybiškumą.“
Pasak „Emirates NBD“ regioninių tyrimų vadovės Khatijos Haque, krizei pasibaigus Dubajaus bendrovės bus liesesnės ir labiau pasirengusios konkuruoti. O tuo tarpu, anot jos, daugelis ekonomikos sričių laikosi pakankamai neblogai.
Su didžiausiomis problemomis susiduria didmeninė ir mažmeninė prekyba. „Tai trečdalis ekonomikos, ir ši dalis per pastaruosius dvejus metus išliko statiška, o tai – didelis vilkinimas“, – sako K. Haque, kuri mano, kad spragą gali tekti užpildyti valdžios sektoriaus išlaidomis.
Kaimyninio Abu Dabio valdžia pažadėjo per trejus metus paskolinti beveik 14 mlrd. dolerių. Šeichas Mohammedas po susitikimo su sunerimusiais verslo vadovais pasiūlė įvairių priemonių, kurios turėtų padėti: įšaldyti mokesčius už mokslą, palengvinti sąlygas užsienio verslui ir atsisakyti milijardinių vyriausybės rinkliavų. Be to, supaprastinamas vizų režimas, kad emigrantams – kurie sudaro 80 proc. Dubajaus gyventojų - būtų lengviau atvykti, pasilikti ilgesniam laikui ir išleisti daugiau pinigų.
„Turėjo numatyti į priekį“
Vienas dalykas, kurio valdžia nepažaboja – tai statybos sektorius. Pasak Craigo Plumbo, „Jones Lang Lasalle“ Artimųjų Rytų tyrimų skyriaus vadovo, tai – klaida.
Būstų įsigijimo ir nuomos kainos visame mieste krenta, nes pasiūla viršija gyventojų skaičiaus augimą ir vartotojų išlaidas.
Valdžios institucijos nenoriai stabilizuoja rinką apribodamos leidimus, nes žemės pardavimas – pelningas pajamų šaltinis. Pasak nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „CBRE Inc.“, mažmeninės prekybos erdvės per ateinančius trejus metus išaugs 50 procentų.
C. Plumbas teigia, kad tai tikrai nereikalinga – ir priduria, kad dėl to reikia kaltinti kai kurias stambiausias Dubajaus statybų bendroves. „Ir kalba eina ne apie antraeilius mikimauzus, - sako jis, minėdamas tokias valstybei priklausančias įmones, kaip „Emaar“ ir „Nakheel PJSC“. – Visos jos yra valstybinės kompanijos, taigi turėjo numatyti į priekį.“
Vyriausybė, statybų bendrovės ir verslininkai nekantriai laukia vieno įvykio, kuris gali reikšti išsigelbėjimą.
2020 m. Dubajuje vyks „World Expo“ mugė. Renginys, turintis pademonstruoti miesto ateities perspektyvas, iš esmės pats savaime tapo tikslu, verčiančiu kranus dirbti sparčiau. „Didžiausia dangaus malonė“, - kaip jį vadina K. Haque.
