Atsakovas buvo vyras, kaltinamas serijiniu priekabiavimu prie savo buvusios merginos. Įrodymai prieš jį – tūkstančiai telefono skambučių tai moteriai į namus ir darbą bei skaitmeniniai nuogybių vaizdai, kuriuos jis persiuntė jos šeimos nariams ir paskelbė internete.

Prokurorai ir tyrėjai visus tuos įrašus išgavo iš vyro išmaniojo telefono, kuriame įdiegta „Android“ operacinė sistema; jie pasinaudojo teisėtais kanalais, kad patvirtintų jo prieigą prie elektroninio pašto paskyros, kurią jis naudojo priekabiavimui internete; ir gavo kelių mėnesių fiksuotojo ryšio telefono skambučių buvusiai merginai išklotinę. Svarsčiau, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu atsakovas pėdsakų „užpustymui“ būtų panaudojęs kitokią technologiją ir kitas ryšio priemones.

O ką, jeigu atsakovas būtų turėjęs naujausią „iPhone“ modelį, kuris laikomas geriau apsaugotu nuo duomenų išgavimo, arba skambinėjimui, žinučių siuntinėjimui ir nuogybių platinimui pasirinkęs privatumo programinę įrangą „Tor“ ir užkoduotą pranešimų siuntimo programą, pvz., „WhatsApp“? Jo priekabiavimas būtų palikęs kur kas mažiau skaitmeninių trupinių, ir galbūt aš būčiau suabejojusi jo kalte. (Su kitais prisiekusiųjų žiuri nariais pripažinome atsakovą esant kaltu dėl daugumos jam pateiktų kaltinimų.)

Ši byla mane paskatino iš naujo įvertinti teisėsaugos institucijų ir prokurorų įspėjimus, kad skaitmeniniai išmaniųjų telefonų užraktai ir išaugęs šifruotų programėlių skaičius jiems trukdo sulaikyti ir nuteisti nusikaltėlius net ir turint teismo sprendimą dėl skaitmeninės informacijos išgavimo. Plačiai nuskambėjusiame 2016 m. epizode JAV vyriausybė siekė priversti „Apple“ padėti nulaužti „iPhone“, kurį naudojo vienas iš San Bernardino teroristinio išpuolio šaulių. Galiausiai FTB sumokėjo už technologiją, kuri įveikė užrakinto telefono slaptažodį, tačiau tuo filosofinė diskusija tarp policijos ir „technarių“ nesibaigė.

Kibernetinio privatumo ir visuomenės saugumo debatuose paprastai palaikydavau programuotojus, kurie tikina, jog neįmanoma padaryti taip, kad programinė įranga ar įrenginys būtų apsaugoti nuo blogiečių, bet „įkandami“ geriečiams, medžiojantiems narkotikų platintoją ar teroristą. Nepadeda ir tai, kad JAV pareigūnai, kaip rodo duomenys, pervertina užrakintų išmaniųjų telefonų, kurių jie negali įveikti atlikdami kriminalinį tyrimą, skaičių.

Sėdėdama žiuri ložėje, jau nebuvau tokia tikra dėl savo pozicijos.

Savo teismo salės apmąstymais pasidalinau su Jennifer Granick iš ACLU, kibernetinio privatumo eksperte ir buvusia baudžiamųjų bylų advokate. Pasak jos, net jeigu teisėsaugos institucijos ir nusikaltimą tiriantys prokurorai ir negali susipažinti su kiekvienu skaitmeninės informacijos trupiniu, paprastai yra daugiau nei vienas būdas surinkti tuos pačius įrodymus ar patvirtinančią informaciją.

Tarkim, imant šią konkrečią priekabiavimo bylą, net jei atsakovo mobiliojo telefono įrašai būtų neprieinami, visų skambučių ir pranešimų kopijas būtų galima rasti ir aukos telefone. Be to, teisėsaugos atstovai ir prokurorai gali gauti telefono skambučių ar tekstinių pranešimų išklotines iš technologijų ir telekomunikacijų bendrovių, sekti išmaniųjų telefonų veiklą debesyje, surinkti paskyros informaciją iš tinklalapių, nustatyti programėlės buvimo vietą ir kt. Galų gale, žmonės vis dar nuteisiami remiantis liudininkų parodymais, kaip ir anksčiau, kai dar nepalikdavome tiek daug skaitmeninių pėdsakų.

Su šifravimu ar be jo, mūsų veiklos pėdsakų ir internete, ir realiame pasaulyje nuolat gausėja. Privalome nuolat kalbėti apie kibernetinį saugumą, esamą ir siekiamą, ir apie tai, kaip technologijų ir telekomunikacijų įmonės turėtų spręsti, kokiais atvejais perduoti pareigūnams mūsų asmeninę informaciją. Keletas didžiųjų bendrovių nuolat susiduria su svarstymu, ar teisėsaugos institucijos asmeninės informacijos reikalauja teisėtai, ar viršija įgaliojimus. Visuomenei trūksta skaidrumo šiame sprendimų priėmimo procese.

Kaip įstatymus gerbiantis asmuo ir žurnalistė, stengiuosi, kad mano skaitmeninė veikla ir ryšio priemonės būtų kiek įmanoma labiau apsaugotos nuo tapatybės vagių, įsilaužėlių ir – taip, teisėsaugos institucijų brovimosi. Bet taip pat nenoriu, kad žmonės išsisuktų nuo savo padarytų nusikaltimų. Sėdėdama žiuri komisijoje jaučiau, kad sutikčiau iš dalies atsisakyti savo asmeninio privatumo – mainais už tai, kad įsitikinčiau, jog mano bendrapiliečiai saugūs. Tačiau kur brėžti liniją? Akivaizdu, kad aiškaus atsakymo nėra.