Indiją lydinti sėkmė greitu laiku gali išslysti. Šešėlinio Indijos bankininkystės sektoriaus, – kuriame dominuoja, anot pareigūnų, „nebankinės finansinės korporacijos“ arba NFBC, – jau artimiausius kelis mėnesius laukia atsiskaitymo valanda. Nuo tada, kai pirmaujanti NFBC korporacija, – „Infrastructure Leasing & Financial Services Ltd.“, arba „IL&FS“ – neseniai neįvykdė savo kai kurių skolinių įsipareigojimų, ištisas bankininkystės sektorius stokoja lėšų.
Lėšų dalis, kurią šešėliniai bankai sugebėjo pritraukti pardavę vertybinius popierius – trumpalaikius skolos vertybinius popierius, – spalį sumažėjo 65 proc., rodo analitinės bendrovės „Edelweiss“ duomenys. „IL&FS“ patyrė sunkumų, nes imdama trumpalaikę paskolą, išduodavo ilgalaikę paskolą. Atsižvelgus į tai, kad tokia praktika sektoriuje buvo įprasta, dabar nerimaujama, ar šešėliniai bankai sugebės grąžinti skolas.
50 didžiausių NFBC korporacijų vien šį mėnesį dairosi 700 mlrd. Indijos rupijų. Sektoriui reikia 1,2 trln. rupijų per einamąjį ketvirtį, ir jam teks refinansuoti 40 proc. savo skolos per artimiausius dvylika mėnesių. Gali paaiškėti, kad kai kurių iš didesnių šešėlinių bankininkystės sektoriaus dalyvių, ypač iš būsto kreditavimo srities, įsipareigojimai, kuriuos reikia padengti, yra didesni nei jų turimi to paties termino aktyvai. Sektorius atsidūrė pavojingoje teritorijoje.
Indijai ir jos vyriausybei tokia situacija kelia tikrą problemą – problemą, kuri gali tik pablogėti, jeigu keletas iš didžiųjų NFBC korporacijų sužlugtų, nes rinkoje fiksuojamas nepakankamas likvidumas. Nors šešėliniai bankai sudaro daugiausia 15 proc. Indijos kreditavimo rinkos, šalies vidurinei klasei jie atrodo saugūs ir patrauklūs ir savo santaupoms ji renkasi būtent juos.
Pastaruosius kelerius metus jie pasirenkami ir infrastruktūros finansavimui. Jeigu lėšų trūkumas sulėtins nekilnojamojo turto bei infrastruktūros sektorius, - ir, savo ruožtu, statybos, dalis darbininkų neišvengiamai praras darbo vietas. O to bet kuri vyriausybė tikrai nenori, likus keliems mėnesiams iki rinkimų.
Štai kodėl planuojamos įvairiausios gelbėjimo schemos. Kai kurias iš jų verta išmėginti. Nors dauguma atrodo visiškai niekam tikusios.
Pavyzdžiui, didžiausias Indijos bankas, Indijos valstybinis bankas (State Bank of India), pažadėjo įsigyti šešėlinės bankininkystės aktyvų už 450 mlrd. rupijų, ir bankams buvo leista daugiau skolinti NFBC korporacijoms. Iš tiesų nieko blogo, kai bankas perka probleminius aktyvus, tol, kol galime būti tikri, jog tai daroma banko interesais, o ne dėl to, kad Naujojo Delio biurokratai mano turį teisę kontroliuoti valstybės valdomų bankų pinigus.
Kai žmonės baiminasi, kad bankai gali būti nepakankamai kompetentingi pirkdami NFBC aktyvus, dar didesnio pagrindo nerimui turėtų turėti tų bankų aktyvų kokybė. Kitais žodžiais, bankų gebėjimo operacijos gali veikiau išplatinti virusą nei užkirsti jam kelią.
Ko gero, daugiau problemų kelia šalies vyriausybės tvirtinimas, esą Indijos centrinis bankas (Reserve Bank of India, RBI) atveria specialų langelį skolinti lėšas sektoriui. Tai primena Federalinio atsargų banko veiksmus per 2008 metų krizę, kai jis išplėtė savo istorinį ir nusprendė prisiimti paskutinės skolinančios institucijos vaidmenį, skolindamas netgi šešėliniams bankams.
RBI priešinasi – jis nemato čia sisteminės rizikos. Be to, jis tiki galįs pasielgti išmintingiau nei Vakarų centriniai bankai 2008 metais. RBI, regis, yra įsitikinęs, kad Indijos šešėliniai bankai turi ištaisyti savo klaidas, – o jie to nedarys, jei dabar turi prieigą prie lengvų pinigų. Jeigu viena ar kokios trys įmonės bankrutuos, tebūnie. Toks scenarijus vis tiek būtų geresnis nei panaudojus valstybės lėšas per artimiausius penkerius metus sulaukti dešimt kartų daugiau bankrotų, tokių kaip „IL&FS“.
Tokia pozicija iš tiesų drąsi – ir pagirtina. Viena iš didžiausių nuostabų, kurias kelia Indijos ekonomikos istorija, yra ta, kad labai mažai saujelei bankų leidžiama žlugti ekonomikoje, kuri nuolat išgyvena reformų lūkesčius. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl tiek nedaug sektorių pajėgia pakilti virš vidutiniškumo lygio: rinkai, tiesą sakant, niekad neleidžiama funkcionuoti.
Ši krizė gali atverti galimybę pakeisti tokį požiūrį. Indijai reikalingas vibruojantis šešėlinės bankininkystės sektorius; yra keletas dalykų, kurių įprasti bankai tiesiog negali padaryti arba nenori. Tačiau šaliai nepavyks to pasiekti, jei ji popins institucijas, kurios skolinasi netinkamomis sąlygomis ar skolina netinkamiems sektoriams.
