Imdamasi precedento neturinčių veiksmų, Europos Sąjunga (ES) praėjusią savaitę atmetė Italijos pasiūlytą 2019 metų biudžetą, kuris, anot Europos Komisijos, kelia grėsmę Europos ekonominiam stabilumui. Toks sprendimas sukėlė konfrontaciją tarp Europos Komisijos (EK) ir Italijos populistinės partijos „Šiaurės lyga“ ir „Penkių žvaigždžių judėjimas“, kartu valdančių šalį. Ekonomikos istoriko iš Kolumbijos universiteto Adamo Tooze‘o nuomone, toks žingsnis gali sukelti pasaulinę ekonominę krizę. A. Tooze‘as yra neseniai išleistos knygos „Crashed: How a Decade of Financial Crises Changed the World“ („Po griūties: kaip finansinių krizių dešimtmetis pakeitė pasaulį“ autorius. Čia pateikiamas jo pokalbis su „Foreign Policy“ korespondentais.
– Foreign Policy: Ar Italijos biudžeto krizė ir Europos Komisijos reakcija jus vienaip ar kitaip nustebino?
– Adamas Tooze‘as: Ne, nenustebino. Trintis pastebima nuo tada, kai šiais metais susiformavo naujoji Italijos vyriausybė. Gerai įsiklausius į Komisijos aukšto rango pareigūnų pareiškimus, buvo gana aišku, jog jie ketina nubrėžti ribą. Tarp Briuselio ir Romos bręsta konfliktas, gana nemalonus ir iš tiesų neįprastas. Susidaro įspūdis, kad „Šiaurės lygos“ lyderis, Italijos vidaus reikalų ministras [Matteo] Salvinis kelia aiškų pavojų apskritai Europos Sąjungos vertybėms, nustumdamas į šalį tokius klausimus kaip ES politikos pliusai ir minusai pabėgėlių politikos atžvilgiu ir nesigilindamas į tai, ar ES suteikė ar nesuteikė Italijai atitinkamos pagalbos.
Todėl aš manau, kad Briuselis praranda kantrybę santykiuose su Italijos vyriausybe, ir ima atrodyti, kad geriausias būdas, kaip sušvelninti įtampą šioje išties labai pavojingoje situacijoje, yra pakelti kartelę nuo pat pradžių. Vis dėlto toks žingsnis beprecedentis.
– Labai sunku vertinti situaciją iš šalies. Italijos politiką valdo itin sudėtingas mechanizmas...... Nuoširdžiai pripažįstu, nemanau, kad žinome atsakymą. Tikroji rizika čia yra ta, kad politinius sprendimus priimantys asmenys nepakankamai įvertina finansinių rinkų dinamiką, o rinkos nėra visagalė kosminė jėga, kokia jos dažnai įsivaizduojamos. Ypač atsižvelgus į tai, kad ECB [Europos centrinis bankas] vis dar yra pagrindinis Italijos obligacijų pirkėjas. Italijos skolinimosi reitingas jau kartą buvo sumažintas. Jeigu tokie reitingų mažinimai seks vienas paskui kitą, galiausiai jis gali nukristi žemiau investicinio lygio, o tada gresia visa puokštė automatinių reakcijų.
Čia kalbame ne apie grupę grobuoniškų šešėlinių spekuliantų, o apie institucinius investuotojus, įsipareigojusių valdyti tam tikros kokybės aktyvus. Jeigu Italija praras tą reitingą, tuomet gresia automatiškas investicijų patraukimas iš Italijos obligacijų, o tai būtų labai rizikingas scenarijus ir turėtų šalutinių padarinių visam Italijos bankininkystės sektoriui, kuriam tenka beveik 400 mlrd. eurų vertės Italijos valstybės skolos.... tai būtų iš tiesų košmariškas scenarijus.
– Ar Italijos krizė gali išplisti tiek, kad pajėgtų sukelti pasaulinę finansinę krizę, kaip tik tuo metu, kai centriniai bankai galbūt nėra pasirengę ją atremti dėl ir taip žemų palūkanų normų?
AT: Tiek, kiek tai įmanoma Europoje, taip, yra mechanizmas, per kurį tai įmanoma. Italija sudaro didelę pasaulinių finansinių rinkų dalį. Ji yra ketvirta didžiausia pasaulyje pagal valstybės skolos vertybinių popierių išleidimą. Bendru vertinimu, šiuo metu situacija finansų rinkose, kurioje atsidūrėme, yra kebli. Pusiausvyra ypač tarp išpūstos JAV akcijų vertės, nepaisant neseniai fiksuotų korekcijų, ir griežtėjančios palūkanų normų politikos, destabilizuojančios obligacijų rinką, yra ties labai rizikinga riba. Nes gali būti sunku išvengti šalutinių padarinių poveikio, kai panikos genamos lėšos iš Italijos skolos vertybinių popierių rinkos gali nukeliauti į Vokietijos arba Jungtinių Valstijų skolos vertybinių popierių rinką. JAV skolos vertybiniai popieriai, galite tikėti, galite ne, vis dar laikoma saugaus prieglobsčio rinka. Tačiau pačiai euro zonai, tai mirtina rizika. Egzistencinė grėsmė.
– Daug didesnė nei kitados Graikijoje?
– Didesnis mastas. Čia kalbame apie 3 trln. JAV dolerių skolos problemą, ne 300 mlrd. JAV dolerių. Nei vienas iš Europos gelbėjimo mechanizmų, kokie yra šiuo metu suformuoti, nėra pakankamas, kad galėtų atremti įsisiautėjusią Italijos krizę. Problemos esmę galėtų išspręsti „atitinkamas“ [ECB pirmininko Mario] Draghio pareiškimas. Ir tol, kol ECB toliau pirks Italijos skolos vertybinius popierius, kaip šiuo metu tai darantis, nors jis jau įsipareigojo prireikus mažinti tokių pirkimų mastą, idant turėtų daugiau erdvės manevruoti nuosmukio atveju. Vis dėlto sprendimo reikia laukti iš ECB. Vertinant situaciją ilgalaikėje perspektyvoje, galima daug kalbėti apie fiskalinį koregavimą, naujų institucijų kūrimą euro zonoje, bet jeigu tik susidursime su tikra obligacijų rinkos panika, vienintelis veikėjas, kursi galėtų stabilizuoti situaciją – per kelias valandas ar per kelias dienas, - yra centrinis bankas.
Ir žinoma, tai kelia prieštaringų politinių klausimų euro zonai. AfD („Alternatyva Vokietijai“), dešiniojo politinio sparno, euroskeptiška Vokietijos politinė partija, buvo sukurta ne kaip atsakas į 2015 metų pabėgėlių krizę. Jie reikalauja kietos linijos. O Angelos Merkel vadovaujamai Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) mažiausiai šiuo metu reikia, kad Europos centriniam bankui tektų griebtis skubių priemonių Italijai gelbėti.
– O koks dabar Federalinio atsargų banko vaidmuo? Kaip jūs nurodėte savo knygoje, tik konspiracinis FED kreditavimas padėjo išgelbėti Europą po 2008 metų. Ar tokių priemonių prireiks ir dabar?
– Iš tiesų stebina tai, kad minėtos rizikos buvo ženkliai sušvelnintos, Priežastis, dėl kurios amerikiečiai buvo priversti imtis veiksmų 2008 metais, buvo ta, kad bendrieji investiciniai pinigų fondai buvo vis dar veikė Europoje, o Amerikos ekonomika buvo daug trapesnė nei yra dabar. Todėl dabar iš pirmo žvilgsnio nėra pagrindo skubiems Amerikos veiksmams. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į vieną labai įdomų faktą: Donaldo Trumpo administracija labai aiškiai išdėstė savo poziciją dėl Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vaidmens; esą ji pripažįstanti jo iniciatyvų vaidmenį gelbstint besivystančias rinkas, tačiau sprendžianti krizių problemas Europoje ji TVF vaidmens nematanti. O 2010-2012 metų laikotarpiu ir per visą Graikijos skolų krizę, TVF aktyviai prisidėjo prie kovos su euro zonos krize.
Nemanau, kad yra šansų, jog D. Trumpo administracija nuspręs suteikti panašaus pobūdžio paramą. Ir turėčiau pripažinti, kad tokia politikos linija, nors griežta, yra visiškai normali ir pagrįsta. Visų pirma dėl to, kad šiuo požiūriu europiečiai dar nenurijo karčios piliulės ir neišsprendė tų problemų, kurias būtina išspręsti.
– Bet Federalinis atsargų bankas veikia daugiau mažiau savarankiškai.
– Bet FED vaidmuo yra ribotas, kaip kalbame apie likvidumo užtikrinimą. Jeigu kiltų dolerių trūkumas, manyčiau FED laikytųsi savo apsikeitimo sandorių įsipareigojimų. [Federalinio atsargų banko pirmininkas Jerome‘as] Powellas yra labai tradicinis centrinis bankininkas. Ir nemanau, kad D. Trumpo administracija dėl to keltų dideles audras, nors, žinoma, santykiai tarp dabartinės administracijos ir Federalinio atsargų banko prastėja kone kas valandą.
– Grįžkime prie jūsų knygoje nagrinėtų temų ir augančio populizmo. Italijoje susiduriame su tokia keista koalicijos chimera, kai kairiojo sparno populistai vienijasi su dešinio sparno partija. Argi čia ne ta populizmo sukelta krizė, apie kokią esate įspėjęs?
– Bendraudamas su amerikiečių auditorija, visada pasiteisina mano sprendimas palyginti Italiją su Kalifornija, o Ispaniją su Teksasu. Įsivaizduokite, kad jeigu susidurtume su problema Kalifornijoje, kur būtų 35 proc. nedarbas. Aš kalbu apie situaciją, jeigu, tarkim, trečdalis visų baigusiųjų Kalifornijos universitetą, būtų bedarbiai. Ispanijoje, krizei pasiekus aukščiausią tašką, pusė jaunimo buvo bedarbiai; įsivaizduokite, kad jeigu pusė jaunuolių Teksase, būtų bedarbiai. Tai sukeltų rimtą politinę reakciją, ir būtų sunku prognozuoti, kurlink tai galėtų pakrypti... galbūt net nuvestų iki pasibaisėtinų rasistinių apraiškų. Štai apie tokį krizės lygmenį mes kalbame.
– Ar galime sakyti, kad dėl sunkiai išsprendžiamų struktūrinių problemų mes matome, kad pradeda trauktis euro zonos koncepcija? Nesugebėjimas laikytis biudžetinės drausmės, Vokietijos dominavimas ir jos griežto taupymo pozicija?
– Reiktų išskirti tris pagrindinius elementus. Italija griežto taupymo sąlygomis gyveno dvi dešimtis metų, daugiau nei Vokietija. Amerika iš tokio euro zonos griežtų ribojimų režimo pasitrauktų taip greitai, jog nė nepastebėtumėte. Todėl Italija vairuoja labai sunkiai valdomą laivą. Problemas sunkina paveldėtos skolos, iš aštuntojo, devintojo, dešimtojo dešimtmečio, kurios yra milžiniškos...tai reiškia, kad jie turi kuklų biudžeto deficitą, kuri dabartinė vyriausybė mėgina nuosaikiai didinti, bet tokiomis priemonėmis ji pažeidžia Europos taisykles. Todėl svarbu atkreipti dėmesį, jog kad ir kokia priežastis lemtų euro zonos griūtį, tai bus ne fiskalinės disciplinos stoka. Problema yra augimas. Italijos ekonomika neauga.
Bet grįžtant prie jūsų klausimo, mano manymu, euro zona atsidūrė ties egzistencinio išbandymo slenksčiu, tai iš tiesų įtemptas lemiamas metas. Šiuo laikotarpiu šis testas yra ypač svarbus. Per anksti kalbėti apie tai, ar mes jau esame jos kracho pradžios liudininkai, ar ne. Mes iš tiesų dar ligi galo neįvertinome Vokietijos reakcijos mechanizmo. Be to, mes nekalbame dabar apie konkrečius pasitraukimo scenarijus. Nors mažiausiai tikėtinas iš visų, nes tai būtų tikra katastrofa, yra būtent Italijos pasitraukimas iš euro zonos... Mano nuomone, toks scenarijaus negrės mums dar ilgą laiką. „Penkių žvaigždžių judėjimas“ nėra antieuropietiška partija. Bet mes žengiame į stadiją, kurioje euro zona susidurs su esminiais klausimais dėl jos struktūros ir prioritetų.
– O apskritai kalbant, ne apie Italiją ar euro zoną, - kiek realus šiuo metu mums naujos pasaulinės finansinės krizės pavojus?
– Manyčiau, mums reiktų atskirti recesijos rizikas ir krizės rizikas. Nemanau, kad recesija iškiltų mums kaip neišvengiama rizika, bent artimiausius 18 mėnesių iki dvejų metų. Amerikos ekonomika nepajėgs ilgiau nei dvejus metus tęsti dabartinės dinamikos. O kalbant apie krizės rizikas, padėtis Italijoje yra vertinama kaip labai svarbi visos pasaulio ekonomikos požiūriu. Kitas labai svarbus regionas čia - besiformuojančios rinkos. Būtina kasdien visiems atidžiai stebėti situaciją Kinijoje. Besiformuojančios rinkos dabar yra pagrindinis pasaulinio augimo variklis. O jos jau nebėra besivystančios; jos sudaro daugiau nei 65 proc. pasaulinio augimo.... Todėl Kinija, Kinija, Kinija yra iš tiesų šiandieninė mantra.
