Slaugos namų gyventojų, kuriems skiriama „ultraintensyvi“ reabilitacija, dalis nuo 2012 m. spalio iki 2016 m. balandžio išaugo 65 proc., parodė mokslinis tyrimas, kurį šių metų spalį paskelbė Ročesterio universitetas. Pagal „Medicare“, vyriausybinę medicininės pagalbos pagyvenusiesiems programą, „labai intensyvų“ reabilitacinį gydymą sudaro beveik devynios valandos per savaitę, o „ultraintensyvų“ gydymą – daugiau nei dvylika valandų per savaitę. Nustatyta, kad kai kuriems slaugos namų gyventojams buvo skiriamas intensyviausia reabilitacija paskutinę jų gyvenimo savaitę.
Tyrime išnagrinėti duomenys iš 647 Niujorko valstijoje įsikūrusių slaugos namų, apžvelgus 55 691 jau seniai mirusio ligonio ligos istorijas. Ypatingas dėmesys buvo skirtas tiems, kuriems per trisdešimt paskutinių jų gyvenimo dienų buvo taikomas „labai intensyvios“ ir „ultraintensyvios“ reabilitacijos paslaugos – įskaitant fizioterapiją, ergoterapiją ir kalbos defektų terapiją. Toks gydymas surenka didžiausias išmokas iš draudikų. Tyrimas paremtas Niujorko slaugos namų Būtiniausių duomenų rinkiniu, kuriame sekama ligonio sveikatos būklė ir socialinis bei demografinis kontekstas, taip pat „Medicare“ medicininio aptarnavimo ir paslaugų centrų (CMS) „Nursing Home Compare“ svetainės duomenimis.
Tyrimo išvados kelia klausimų dėl finansinių motyvų, teigia pagrindinė tyrimo autorė ir Ročesterio universiteto Visuomenės sveikatos mokslų medicinos centro profesorė Helena Temkin-Greener. „Medicare“ – medicininio rūpinimosi senais žmonėmis programa, federalinio draudimo programa, išdalija dosnius išmokų čekius slaugos namams, kurių ligoniams skiriama sudėtingiausia ir ilgiausia reabilitacija. Pasak H. Temkin-Greener, komerciniai, pelno siekiantys slaugos namai, manoma, dvigubai dažniau skiria „labai intensyvią“ ir „ultaraintensyvią“ terapiją nei nekomerciniai slaugos namai.
„Tikėtina, kad slaugos namai žino, kad ligonio dienos šioje žemėje suskaičiuotos, bet finansinis spaudimas toks didelis, kad jie taiko tokį gydymą tam, kad galėtų padidinti kiek įmanoma savo pajamas“, – sakė ji. Kitu atveju, „jeigu toks sprendimas priimamas nesugebėjus nustatyti, kad slaugos namų gyventojas yra mirštantis, tuomet jau reiktų kalbėti apie būtinybę tobulinti slaugos namų specialistų kvalifikaciją“.
„Jeigu „ultraintensyvi“ terapija tinka mirštantiems ligoniams, kodėl ją naudoja tik pelno siekiančios institucijos?“ – kelia klausimą profesorė.
Niujorko valstijos sveikatos departamentas, Niujorko valstijos generalinio prokuroro biuras bei „Medicare“ medicininio aptarnavimo ir paslaugų centrai (CMS) neatsišaukė į prašymą pakomentuoti tokius pamąstymus.
Šiuo klausimu asociacijos, atstovaujančios nekomerciniams slaugos namams, sutaria. „Išmokų politika turėtų būti paremta tuo, kiek kainuoja suteikti aukštos kokybės slaugą visiems „Medicare“ paslaugų gavėjams“, – sakė „LeadingAge“ organizacijos ilgalaikės priežiūros ir analizės skyriaus direktorius Aaronas Trippas. „Leading Age“ organizacija atstovauja daugiau nei 2000 nekomercinių slaugos namų.
„Jeigu į kvalifikuotos slaugos įstaigą patenka žmogus, kurio medicininė būklė labai sunki ir komplikuota, bet kuriam nereikia reabilitacijos, jis neturėtų atsidurti mažiau palankioje padėtyje, nes sistema suteikia paskatą ligoniams, kuriems būtinas intensyvus gydymas“, – teigia A. Trippas.
„LeadingAge“ organizacija kritikuoja dabartinę ligonių klasifikavimo sistemą, kuri nustato apmokėjimo lygį kvalifikuotos slaugos įstaigoms (Skilled Nursing Facilities, SNF).
D. Ciolekas sukritikavo naujo tyrimo naudotus metodus, pažymėdamas, kad jame labai nedaug vietos skirta ilgalaikiams SNF gyventojams. Pasak jo, tyrimas sudaro klaidingą įspūdį, esą tyrimo išvados taikomos visiems SNF globotiniams.
H. Temkin-Greener teigimu, moksliniame tyrime „pagrindinis dėmesys skiriamas seniai mirusiems slaugos namų gyventojams, kuriems didelio intensyvumo gydymas jų gyvenimo pabaigoje nebuvo būtinas. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad apie trisdešimt procentų visų amerikiečių miršta slaugos namuose, juos vargu ar galima būtų priskirti „labai nedidelei SNF gyventojų daliai“.
Tyrimas apie Niujorko slaugos namų įstaigas nėra palankus vertinant, kaip Jungtinių Valstijų slaugos namuose gydomi mirštantys šių įstaigų gyventojai, ypač atsižvelgus į tai, kad daugelyje valstijų slaugos namų reguliavimo priežiūra yra ne tokia griežta kaip Niujorko valstijoje.
„Tai nacionalinė problema, – teigė sveikatos politikos iniciatyvos „USC-Brookings Schaeffer Initiative for Health“ direktorius Paulas Ginsburgas. – Aš manyčiau, kad tai nėra būdinga vien Niujorko valstijai, nes tokie mūsų išmokų sistemos iškraipymai fiksuojami nacionaliniu mastu.“
Reabilitacijos terapija pasitvirtina kaip neįtikėtinai naudingas ligonių gydymas, jei tinkamai paskirtas, pažymėjo H. Temkin-Greener, bet skirdami didelio intensyvumo gydymą mirštantiesiems, personalo darbuotojai nepajėgia suteikti tinkamos paliatyvios slaugos ir mirštančiųjų priežiūros.
Pasak H. Temkin-Greener, tyrime yra konkrečios informacijos, rodančios, kad slaugos namai siekia pasipelnyti iš bejėgių gyventojų. „Jeigu „ultraintensyvi“ terapija tinka ligoniams jų gyvenimo pabaigoje, kodėl ją taiko tik komerciniai slaugos namai? – klausia H. Temkin-Greener. – Šie žmonės teikia didelio intensyvumo paslaugas nepagrįstai. Tobulame pasaulyje čia padėtų naujas modelis.“
Būsimi „Medicare“ politikos pokyčiai, kurie bus taikomi kvalifikuotos slaugos namams, gali pristabdyti pačią iniciatyvą, skatinančią didelio intensyvumo gydymą. Nuo 2019 metų spalio 1 dienos CMS ims įgyvendinti naują „Į ligonį orientuotą išmokų modelį“, pagal kurį išmokos bus paremtos veikiau ligonio būkle ir sveikatos poreikiais nei teikiamos slaugos apimtimi ar gydymo intensyvumu. „Medicare“ išmokų patariamoji komisija (MedPAC), nepriklausoma JAV federalinė organizacija, pritarė šiam sprendimui.
„Toks modelis suvienodintų sąlygas ir nekiltų jokių finansinių paskatų taikyti mokėjimu paremto gydymo, kaip yra dabar, – sakė Aaronas Trippas, atstovaujantis nekomercinei pramonės grupei. – Tobulame pasaulyje toks naujas modelis pagelbėtų. Bet dar per anksti apie tai kalbėti.“
Slaugos namų gyventojų skaičius pastaraisiais metais mažėja. Užimtumas sudaro apytikriai 85 proc., arba penkiais procentai mažesnis nei prieš dešimt metų, rodo naujausi Nacionalinio investicinio senjorų apgyvendinimo ir priežiūros centro duomenys. Maždaug kas penkta lova kvalifikuotos slaugos namuose nenaudojama. Maža to, visoje šalyje slaugos namai užsidaro neregėtu mastu.
Kaip pažymi Sveikatos politikos iniciatyvos „USC-Brookings Schaeffer Initiative for Health Policy“ direktorius Paulas Ginsburgas, slaugos namų užimtumo mažėjimas vargu ar skatina didesnį didelio intensyvumo gydymo taikymą. „Ir nesvarbu, ar lovos tuščios, ar užimtos, – pridūrė jis. – Paskata neracionaliai taikyti reabilitacijos paslaugas egzistuoja, nepriklausomai ar slaugos namai pustuščiai, ar perpildyti.“
