Ar straipsnyje „Skelbti mirties nuosprendžius verslui ar veikti prevenciškai?“ advokatas Marius Juonys tranko stalą?
Atsakymą į tai pateiks teismai. Straipsnyje išdėstyta Konkurencijos tarybos skiriamų baudų kritika atkeliavo tiesiai iš dviejų teisminių procesų, kuriuose advokatas Marius Juonys atstovauja už Konkurencijos įstatymo pažeidimus nubaustoms įmonėms. Šie tebesitęsiantys procesai galėjo inspiruoti publikaciją žiniasklaidoje, bet bylos sprendžiamos teismuose.
Todėl bylas paliksiu nuošaly ir paaiškinsiu, kiek advokato pateikiami bendresnio pobūdžio teisiniai argumentai apie Konkurencijos tarybos skiriamas baudas atitinka teisę, o nurodomi faktai – realybę.
Teisiniai argumentai ir teisė
Advokatas tvirtina, kad institucija nesibodi „mosuoti baudų vėzdu“ ir skiria įmonėms „maksimalias įstatymo numatytas baudas“. Tačiau iš tiesų institucija tik taiko Konkurencijos įstatyme numatytą nuostatą – pažeidėjams skiriama bauda negali viršyti 10 proc. jos bendrųjų pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Būtent šia maksimalia riba ir siekiama, kad įmonės nebūtų nubaustos baudomis, kurių, atsižvelgiant į verslo dydį bei pajamas, greičiausiai negalėtų sumokėti. Taigi 10 proc. yra vienodai visoms įmonėms taikoma riba, kad verslas nebūtų parklupdytas pernelyg didelės ir neproporcingos baudos.
10 proc. riba nėra Konkurencijos tarybos „išradimas“ – Europos Komisija taip pat taiko tokį baudos maksimumą, o nuo 2021 m. vasario ši riba turės būti nubrėžta visų ES šalių konkurencijos teisės aktuose, kur ES narės privalės perkelti vadinamosios ECN+ direktyvos (ja siekiama suteikti daugiau galių ES šalių konkurencijos institucijoms) nuostatas.
Vis dėlto tai, kad pagal Konkurencijos įstatymą baudos dydis negali viršyti 10 proc. bendrųjų pajamų, nereiškia, jog bauda visais atvejais pasiekia šią ribą. Apskaičiuodama baudos dydį, Konkurencijos taryba vertina pažeidimo trukmę, pavojingumą, nustatytas sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. Pavyzdžiui, jeigu bendrovė tyrimo metu pripažįsta padariusi pažeidimą, jai taikoma lengvinanti aplinkybė ir skiriamos baudos dydis sumažinamas 15 proc.
Be to, įmonės gali būti visiškai atleistos nuo baudų, jeigu pirmos pranešė apie kartelį ir pateikė įrodymus dar iki Konkurencijos tarybai pradedant tyrimą, nebuvo susitarimo iniciatorės, operatyviai reagavo į prašymus pateikti tyrimui reikalingą informaciją ir geranoriškai bendradarbiavo su institucija. Vien 2010–2015 m. prisipažinusios apie sudarytus kartelius atsakomybės visiškai išvengė 6 įmonės, kurioms grėsė baudos beveik už 1,5 mln. eurų.
Sankcijų skyrimas yra neišvengiama veiksmingos konkurencijos politikos priemonė. Kadangi įmonės, darydamos konkurencijos teisės pažeidimus, gauna naudos (pavyzdžiui, su konkurentais susitaria pakelti tam tikras prekių ar paslaugų kainas), joms skiriamos sankcijos pirmiausia turi eliminuoti neteisėtai gaunamą naudą.
Be to, karteliai ir kiti konkurencijos teisės pažeidimai beveik visada yra slapti ir juos aptikti yra itin sudėtinga. Taigi tam, kad sankcija atgrasytų nuo konkurencijos ribojimų, ji turi atspindėti ir pažeidimo nustatymo tikimybę. Kitaip tariant, bauda turi būti tokio lygio, kad neapsimokėtų pažeisti Konkurencijos įstatymo, tačiau skiriama bauda tikrai nesiekiama įmonės pašalinti iš rinkos (jos bankroto atveju) ir tikrai ne visai atvejais ji siekia įstatyme įtvirtintą maksimalią ribą.
Advokatas M. Juonys kritikuoja ne tik įmonėms skiriamas maksimalias baudas, bet ir jo įvardijamą „esminį Konkurencijos tarybos praktikos pokytį“, kai atsakomybėn traukiamas ne pažeidimą padaręs juridinis asmuo, bet visa susijusių įmonių grupė. Tiesą sakant, tenka apmaudžiai pripažinti, kad tai – joks Konkurencijos tarybos nuopelnas.
Kad vieną ekonominį vienetą sudarantys juridiniai asmenys gali būti solidariai atsakingi už padarytą pažeidimą, dar 1972 m. paskelbė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Šia bei vėlesnių sprendimų praktika ir rėmėsi Konkurencijos taryba, priimdama nutarimus tiek šiemet, tiek 2011 m., kai pritaikė solidarią atsakomybę dviem juridiniams asmenims, sudariusiems vieną ekonominį vienetą. Tokią institucijos išvadą dar 2014 m. patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Artimiausiu metu vieno ekonominio vieneto doktrina Lietuvoje bus ne tik išplėtota teismų, bet taip pat atsispindės Konkurencijos įstatyme, nes mano jau minėta ECN+ direktyva greta kitų pokyčių numato ir pareigą ES valstybėms narėms teisės aktuose numatyti nuostatas apie solidarią atsakomybę vieną ekonominį vienetą sudarantiems juridiniams asmenims.
Faktai ar „faktai“?
Advokato straipsnyje Konkurencijos taryba kaltinama skelbianti „mirties nuosprendžius verslui“ ir čia pat, tarsi su palengvėjimu, nurodoma, kad teismuose tarybos skirtos baudos „ne tik sumažinamos, bet ir visai panaikinamos“. Tvirtinama, bet nesiremiama jokiais įrodymais, nes šie tik paliudytų, kad Konkurencijos taryba sėkmingai gina savo sprendimus teismuose.
Ką advokatas bemanytų apie statistiką, ji rodo, kad nuo 2014 m. iki 2019 m. spalio 17 d. Konkurencijos taryba už Konkurencijos įstatymo pažeidimus nubaudė 95 ūkio subjektus (daugumą – už kartelinius susitarimus), pasibaigus teismų procesams (kai kurie tebevyksta), baudos galutiniu teismo sprendimu buvo sumažintos 5 įmonėms, o visiškai panaikintos – 3 bendrovėms.
O dar vienas M. Juonio teiginys, kad „daugelis „didžiųjų“ baudų (...) buvo panaikintos arba sumažintos“ galėtų pateikti į „fake news“, lietuviškai vadinamų melagienomis, kategoriją. Vėlgi remsiuosi didžiausias baudas 2014–2019 m. gavusių pažeidėjų statistika.
Iš 10-ties Konkurencijos tarybos tyrimų, vykdytų 2014–2019 m., kuriuos užbaigus 15-kai įmonių skirtos didžiausios individualios (nuo 400 tūkst. Eur iki 35,6 mln. Eur) baudos, sankcijų dydis, pasibaigus teismų maratonui, buvo sumažintas 2 bendrovėms, dar 2 įmonėms baudos panaikintos.
Tenka sugriauti ir dar vieną apie Konkurencijos tarybą kuriamą mitą, kad mūsų skiriamos sankcijos priverčia įmones bankrutuoti. Iš jau minėtų 95 baustų ūkio subjektų 2014–2019 m. laikotarpiu 4 baudų nesumokėjusios bendrovės bankrutavo arba paskelbė bankrotą. Negaliu atmesti to fakto, kad kai kurios bendrovės galėjo baigti savo egzistavimą verslo pasaulyje tik dėl to, kad nereikėtų mokėti skirtos baudos į valstybės biudžetą.
Siekiant to išvengti, remiantis Europos Komisijos praktika, Konkurencijos įstatymas papildytas nuostata, kad pažeidėjas privalo baudą už konkurencijos teisės pažeidimą sumokėti per tris mėnesius nuo jos paskyrimo arba pateikti finansinę garantiją.
Bet grįžtu dar prie faktų. Nuo 2014 m. iš viso 9 įmonės nesuskubo mokėti baudų net pralaimėjusios teismus, dėl ko Konkurencijos tarybai teko kreiptis į antstolius, bet verslas dėl to nebuvo priverstas žlugti.
Konkurencijos tarybos skiriama bauda tikrai neturi prilygti mirties nuosprendžiui. Jeigu baudos būtų tokios didelės, kad jas sumokėjusioms įmonėms beliktų bankrutuoti ir pasitraukti iš rinkos, tai prieštarautų konkurencijos teisės paskirčiai – juk skirdami sankcijas mes nesiekiame sumažinti konkurencijos.
Beje, mirties bausmė už nusikaltimus Lietuvoje panaikinta jau seniai. Už konkurencijos ribojimą jos nėra ir niekada nebuvo.
