Šias mintis apie lobisto įvaizdį paskatino eilinį kartą ruošiamas ir vėl svarstomas lobistinės veiklos įstatymas. Ne, aš ne prieš jo tobulinimą, tačiau tikrai prieš visuomenės gąsdinimus lobistais kaip „policininkais“. Juk geriau pagalvojus, ir teisėsaugos efektyvumas padidėjo tik tuomet, kai visuomenė pradėjo galvoti apie policininkus ne kaip apie baudėjus, o kaip pagalbininkus. Ypač ištikus bėdai ar nelaimei. Ar bendradarbiaujant su teisėsaugos pareigūnais kuriant saugią aplinką sau ir savo bendruomenei.
Lobistai taip pat turėtų būti tokie pagalbininkai verslui ir politikams, bet ne grėsmė visuomenei. Vertinant paprastai – lobistai yra interesų grupių atstovai. Tokių interesų grupių atstovų yra daug ir apie kai kuriuos jų šioje kategorijoje mes net nesusimąstome. Pavyzdžiui, Lietuvos komercijos atašė Ukrainoje, JAV ar bet kur pasaulyje. Šios organizacijos rūpinasi mūsų verslo sąlygų gerėjimu, mažesniais muitais, beviziu rėžimu ir dar begale kitų temų ir plačiajai visuomenei nežinomu turiniu.
Juos vertiname kaip tyliuosius mūsų verslo vėliavnešius, kurie tiesiog dirba savo darbą siekdami geresnių sąlygų verslui, o tuo pačiu ir mums visiems. Tad kuo komercijos atašė, siekdami padėti verslui ir atstovaudami jo interesus, skiriasi nuo lobistų? Toks pat klausimas kyla ir apie verslo asociacijas – argi jos neužsiima lobizmu?
Beveik girdžiu, kaip tyliai pritariamai linksite galvomis. Esu giliai įsitikinęs – taip, tai tikrai lobistai. Šiuo metu susiklosčiusi ydinga situacija, kai atstovauti kolektyvinę verslo atsakomybę yra garbė, o pavieniam verslui, kuris taip pat nori legaliai siekti pokyčio pasitelkdamas lobistus yra bemaž gėdinga. Ir tokių svarstymų kontekste lengvai pasimeta esmė, kuri yra paprasta: neturėtume demonizuoti verslo įmonių, pasitelkiančių lobistus oficialiai, taip, kaip pasitelkiami kiti verslo konsultantai – advokatai, ryšių su visuomene specialistai, mokesčių ekspertai. Nes tik taip galėsime užtikrinti skaidrų sprendimų priėmimo procesą, neturintį nieko bendra su praktikomis, kai sprendimų priėmimu rūpinamasi pirtelėse, medžioklėse ar užsiimant kitomis, su baudžiamuoju kodeksu siejamomis, veiklomis.
Šiame kontekste ne mažiau svarbūs lobisto įvaizdžio formuotojai. Sprendimų priėmėjai ne kartą yra deklaravę savo siekį tartis su visuomenės grupėmis, suinteresuotomis šalimis. Verslas vadinamas ekonomikos pagrindu ir net jo varikliu. Bendrai sutinkama, kad verslo sąlygas reikia gerinti, biurokratinę naštą mažinti ir t. t.
Neabejotinai, visa tai girdėsime nuo pavasario vis aktyviau ir garsiau, nes visos politinės partijos pradės ruoštis Seimo rinkimams. Visgi itin svarbu, kad siekis tartis ir kalbėtis su visuomene ir jos grupėmis, atstovais, būtų ne tik rinkiminė deklaracija. Juk tik megzdami dialogą sprendimų priėmėjai gali susipažinti su visu argumentų spektru.
Atrodo, net ir paprastus kasdienius sprendimus lengviausia priimti tuomet, kai susidarai išsamią įvairiapusišką nuomonę apie konkretų klausimą, užuot pasikliovus intuicija, nuojauta, ar dar blogiau – „kažkas sakė“, „kažkur girdėjau“ tipo argumentais. Argumentų įvairiapusiškumas turėtų būti dar aktualesnis priimant sprendimus, lemiančius valstybės ir jos piliečių gyvenimą.
Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį, kad lobistas dažnu atveju yra profesionalus interesų atstovautojas, kuris geba sekti politinę darbotvarkę, atsakingai surinkti faktus, juos apibendrinti ir su visais šaltiniais bei nuorodomis pateikti juos sprendimų priėmėjams.
Toks argumentų (o ne pirtelių ar šešėlių) kelias yra svarbus, jei tikrai siekiame verslo, o tuo pačiu ir visuomenės pažangos. Todėl laikas nustoti bijoti ar gąsdinti „lobistais“. Nes tik argumentai turėtų lemti priimamus sprendimus ir visiškai nesvarbu – verslas, asociacija ar lobistas juos pateikė.
