Šiaurietiškos lyderystės ypatumai
Kadangi esame pratę, jog lyderis yra „herojus“ – stipriausias, geriausias ir tvirčiausias autoritetas – šiaurietiška lyderystė bene pirmiausia nustebina tuo, kad joje dėmesys sutelkiamas į sekėjus (angl. followers).
„Šiaurietiški“ lyderiai darbo aplinkoje puoselėja sąžiningumą ir bendrą sutarimą, kas Šiaurės šalių įmonėms suteikia realų konkurencinį pranašumą tarptautinėse rinkose. Kaip rodo tyrimai, šių šalių darbuotojai yra tarp labiausiai motyvuotų pasaulyje, o įmonės išsiskiria produktyvumu ir inovatyvumu.
Šių šalių lyderiai dažnai palaiko lankstumą organizacijose, yra imlesni pokyčiams ir nebijo eksperimentuoti – taigi, sėkmingai priima ir suvaldo šiandienos verslo iššūkius.
Natūralu, kad stebint tokius rezultatus, o lyderystei populiarėjant kaip temai apskritai, kyla susidomėjimas, kaip ir kur pasisemti „šiaurietiškų“ lyderių patirties. Kartu, žinant, kaip dažnai lyderystės guru dalinamos panacėjos suteikia tik placebo efektą, kyla pagrįstų dvejonių – ar tikrai „šiaurietiška lyderystė“ yra unikali ir veiksminga?
Šiaurietiška lyderystė: spalvos ar atspalviai?
Kalbant apie lyderystę kartais pamirštama, jog ši priklauso nuo konteksto ir susijusi su kultūra.
Kitaip tariant, lyderystę, kaip socialinį reiškinį, nesudėtinga atpažinti visame pasaulyje, tačiau kas yra geras lyderis, kurį renkasi sekėjai, jau priklauso nuo vietinės kultūros. Kiekvienoje kultūroje vyrauja įsivaizduojamas efektyvaus lyderio portretas. Konkrečioje šalyje veikiančiam lyderiui tenka jį atitikti, mat taip jį ne tik atpažins kiti, bet ir sutiks juo sekti einant link bendrų tikslų.
Šiaurės šalių regioną, kuris dažnai sinonimiškai vadinamas Skandinavija, sudaro Norvegija, Danija, Švedija, Suomija ir Islandija. Šiam regionui priklauso ir, pavyzdžiui, Farerų salos, kurios dėl savo mažumo retai išskiriamos vadybinėje literatūroje. Žvelgiant iš pasaulinės perspektyvos, šis regionas dažnai suvokiamas kaip vienalytis, t. y. išsiskiriantis viena kultūra. Nors šių šalių kultūra atrodo vienspalvė, patyrinėjus ją iš arčiau ryškėja svarbūs atspalviai.
Apie šiuos kultūrinius atspalvius, turinčius įtakos lyderystei, išsamiai diskutuosime Norvegijos-Lietuvos prekybos rūmų, Šiaurės Ministrų tarybos, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto bei Islandijos universiteto organizuojamo nemokamo renginio metu, kuris vyks jau rugpjūčio 19 d., pirmadienį, 15 val., ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto „Inovatorių bazėje“.
Žvelgiant iš toliau, Šiaurės regiono šalys išties atrodo panašios, dažnai matomos kaip socialinės ir ekonominės gerovės šalys, kuriose viena svarbiausių vertybių yra žmogaus orumas ir lygybė. Vis dėlto, greta daugybės panašumų, vadybos praktikams ypač aktualūs yra šių šalių kultūriniai skirtumai.
Pavyzdžiui, švedai išsiskiria didesne orientacija į ilgalaikiškumą – žvelgia toliau į ateitį, nei kaimynai šiauriečiai. Danai turi bene mažiausią galios santykį, kas reiškia, kad atotrūkis tarp lyderio ir sekėjo bus mažiausiai pastebimas. Kartu, kaip atskleidė vienas tyrimas, iš 47 tirtų šalių (tarp kurių ir visos Šiaurės regiono šalys), danų lyderiai buvo labiausiai linkę deleguoti užduotis. Tai liudija ypač aukštą lyderių pasitikėjimą paveldiniais.
Kiekvienas vadovas žino, jog šėtonas slypi detalės (angl. Devil is in the details), tad svarbu suprasti kultūrinius skirtumus, nors ir ne itin ryškius žvelgiant iš globalios perspektyvos, kurie virsta ir skirtumais lyderystėje. Taigi, siekiant „šiaurietiškos lyderystės“ principus taikyti veiksmingai, verta domėtis ne tik 80 proc. panašumų, bet ir pasigilinti į 20 proc. skirtumų.
Pavyzdžiui, nors visos šio regiono šalys asocijuojasi su lygybe ar atidumu vienas kitam, pati mažiausia, Islandija, ženkliai išsiskiria bent keletu aspektų.
Islandiškoji lyderystė: lygybė ir sporte, ir direktorių valdybose
Bene mažiausiai tyrinėta iš visų šiaurės šalių yra organizacinė lyderystė Islandijoje, kurioje ypač ryškiai atspindi „šiaurietiškos“ vertybės: kuklumas, pasitikėjimas bei rūpinimąsis.
Žvelgiant į kultūrą darbo vietoje, islandai labiausiai iš visų šių šalių pasikliauja bendradarbiais ir vadovais. Tokiu atveju, kritiškai svarbi tampa vadovo kompetencija, ir nepaisant delegavimo kultūros, vyraujančios Šiaurės regiono šalyse, vadovai savo pavaldiniams suteikia mažiausiai įgaliojimų. Tai reiškia, kad vadovo „buvimas šalia“ bus itin jaučiamas.
Skirtingai nei įprasta manyti, toks įgaliojimų sutelkimas lyderio rankose signalizuoja ne hierarchija paremtus santykius, o bendrų sprendimų priėmimą drauge. Praktikoje, islandiškose organizacijose vyksta daugybė susirinkimų, kurių metu siekiama bendros nuomonės. Šis lygiateisiškumas priimant sprendimus nuolat bei aktyviai stiprinamas, ir galiausiai atsispindi net šalies įstatymuose.
Islandija septynerius metus iš eilės atsiduria tarp Pasaulio ekonomikos forumo inicijuoto „Global Gender Gap Index“ (Pasaulinis lyčių lygybės indeksas) lyderių, vertinant šalyje įsigaliojusį lygiateisiškumą. Remiantis kaimyninės Norvegijos pavyzdžiu, 2010 m. Islandijoje buvo priimtas įstatymas dėl lyčių kvotų direktorių valdybose, vadovaujantis nuostata, kad lygiaverčių kompetencijų vyrai ir moterys turėtų lygiomis teisėmis užimti ir reprezentuoti aukščiausias pozicijas visuose verslo sektoriuose.
Nors toks įstatymas dažnai cituojamas, kaip pozityvus feminizmo pavyzdys, tačiau verta atreipti ir į islandiškąją „kasdieninę“ įstatymo interpretaciją. O būtent pastarojoje islandai pabrėžia, kad įstatymas yra ne tik privilegijų moterims suteikimas, tačiau didelės atsakomybės prisiėmimas.
Kur kas labiau intriguojantis yra islandiškosios lyderystės pasireiškimas sporte. Šalis su kiek daugiau nei 300 000 gyventojų sugebėjo patekti į pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Ir nors čempionato nelaimėjo, daugelio šalių komentatoriai titulavo Islandijos komandą, kaip žiūrovų simpatijų laimėtoją.
Koks lyderis ir lyderiavimo stilius gali išugdyti pasaulio čempionato vertą komandą? Atsakymo ir vėl reikia ieškoti atsakomybės kultūroje, kuri kultivuojama ir sporto kompandose. Čia lyderystės vaidmuo, priklausomai nuo atliekamų „funkcijų“ priklauso kiekvienam, ne tik formaliam lyderiui. Čia tinka senasis Lao Tzu pasakymas „idant vesti, turi sekti“ – tai tiesiog užkoduota islandiškąjame komandiniame sporte.
Vienas iš legendinių Islandijos futbolo rinktinės trenerių pirmoje savo kalboje komandai pasakė, kad individualiai kiekvienas iš sportininkų yra niekas, priešingu atveju jie jau žaistų Mančesterio ar Barselonos komandose. Tačiau jo teigimu, nenuneigiama jėga yra šių žaidėjų kartu žaidžiamas žaidimas, kuriame kiekvienas yra lyderis ir sekėjas.
Islandijos lyderystės ištakos slepiasi tikėjime, jog kiekvienas turi lyderio potencialo. Tokiame socialiniame klimate, jau nuo jaunų dienų vakams suteikiamos galimybės ugdytis/dalyvauti sporte, ypač komandiniame, kuris būtent šių dalykų ir moko.
Taigi, atsakant į klausimą ar šiaurietiška lyderystė yra vadovavimo panacėja ar placebas, reikia pripažinti tarpinį variantą: jog tai yra vadovavimo stilius, kuris tinkamai pritaikius, duoda puikių rezultatų – nuo įkvėpimo iki darbuotojų pasitenkinimo darbu augimo, bei įmonės tikslų įgyvendinimo.
Galima teigti, jog tai ir ateities vadovavimo stilius. Kodėl? O todėl, kad millenials ir po jų sekančios kartos būtent šiaurietiškos lyderystės įkūnijamas vertybes įvardina patraukliausiomis, kalbant apie jų pageidaujamą darbo vietos organizacinį klimatą.
