Užsienio praktikoje būta teisinių tyrimų, po kurių buvo pritaikyta teisinė atsakomybė asmenims ir bankams už manipuliacijas tarpbankinėmis palūkanų normomis. Žinomiausias to pavyzdys yra manipuliacijos „Libor“ (Londono tarpbankinės rinkos palūkanų norma) ir „Euribor“.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad „Libor“ ir „Euribor“ buvo iškraipomas siekiant naudos investuotojams ir patiems bankams. Tyrimas atskleidė, kad manipuliacijos buvo praktiškai įmanomos įtraukiant reikšmingą tarptautinių bankų ir asmenų skaičių. Negalima atmesti prielaidos, kad ir Lietuvoje teoriškai galėjo būti manipuliuojama „Vilibor“. Tačiau tam reikia įrodymų.
„Libor“ tyrimo metu buvo surinkta pakankamai reikšmingų duomenų, susirašinėjimo medžiagos, dokumentų, kurie atskleidė susitarimų mechanizmą ir asmenis, kurie siekė sau naudingo rezultato. Nors įtarimų dėl galimo manipuliavimo būta dar 2008-aisiais, tačiau būgštavimai dažniausia buvo raminami, kol 2011 m. neatsirado asmuo, sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga ir atskleidęs schemos detales.
Grįžtant prie Lietuvos, iš žiniasklaidoje prieinamos medžiagos galima susidaryti įspūdį, kad šiuo metu p. S. Jakeliūnas turi vidinės informacijos iš Lietuvos banko, tačiau tai nėra tiesioginiai įrodymai, kurie rodytų, jog bankai savanaudiškai pateikė neteisingus duomenis, reikalingus „Vilibor“ nustatyti.
Kaip teisininkas, manyčiau, kad tyrimas baigsis politinėmis deklaracijomis ar menkais teisės aktų pakeitimais, jei neatsiras papildomų faktų ar bendradarbiaujančių asmenų iš Lietuvoje veikusių komercinių bankų. Teisiniam procesui reikia teisiškai reikšmingų faktų ir duomenų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip įrodymus, tokių kaip vidinis bankų susirašinėjimas ar liudytojų parodymai, kuriuos patvirtintų ir kitos detalės.
Situacija iš esmės pasikeistų, jei tyrime atsirastų naujų įrodymų arba paaiškėtų, kad jų yra, bet jie visuomenei dar nebuvo atskleisti. Tokiu atveju, sprendžiant iš užsienio praktikos, bankai imtų aktyviau bendradarbiauti, ir greičiausia būtų siekiama susitarti su tyrimą vykdančiomis institucijomis sumokant baudas, bet išvengiant ilgų teisminių procesų. Vartotojai, esant teisiniam pagrindui, galėtų siekti žalos atlyginimo.
Čia pažymėtina, kad politikų gąsdinimai, jog tokiu atveju būtų galima reikalauti kompensacijų ir iš indėlininkų, kurie gavo naudą dėl „Vilibor“ padidėjimo, yra visiškai nepagrįsti. Jei indėlininkai neprisidėjo prie „Vilibor“ manipuliacijų, jų kaltė niekaip nebūtų įrodyta ir jiems nekiltų jokia atsakomybė už pačių bankų nesąžiningus veiksmus.
Po „Libor“ tyrimo Jungtinės Karalystės ir JAV reguliuotojai bankams skyrė daugiau nei 9 mlrd. JAV dolerių baudų. Baudas skyrė ir kitos šalys, pvz., Šveicarija, sankcijas taip pat pritaikė ir Europos Komisija. Parlamentinės kontrolės veiksmai buvo vykdomi Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. „Libor“ priežiūros funkcija buvo perimta iš Britų bankų asociacijos ir perduota kitai institucijai. Dalis pretenzijų dėl žalos buvo išspręsta neviešų susitarimų būdu, bet asmenų atsakomybės klausimai sprendžiami iki šiol.
Baigiant norėtųsi pažymėti, kad bankų veiklos tyrimai yra normalus procesas, o rizikos „Vilibor“ nustatymo mechanizme dėl bankų skaičiaus ribotumo buvo, tačiau savaime tai nėra joks kaltės įrodymas. Politikai ir Lietuvos banko vadovai taip pat turi dėti pastangas, kad visuomenės interesai būtų apsaugoti, tačiau SMS žinučių ar elektroninio tarpusavio susirašinėjimo viešinimas tampa panašesniu į dviejų susipykusių kaimynų ginčą nei valstybės valdymą ir rimtą bankų veiklos priežiūrą.
