Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus teigia, kad šis atvejis yra pamoka, ypatingai kalbat tokia svarbia ir jautria tema kaip darbuotojai. Juo labiau, kad verslas šiuo metu yra pagrindinis šalyje neįgaliųjų darbdavys, kaip niekas kitas gerai susipažinęs su šios socialinės grupės integravimo iššūkiais.
Kodėl lyderystė taps tiesiog bandymu?
Bet kuris verslininkas patvirtins, kad verslas prasideda nuo situacijos rinkoje įvertinimo, kitaip tariant – skaičiavimų ir analizės. Ne veltui 2018 metais teko daug kalbėti apie būtinybę daugiau tartis ir išdiskutuoti planuojamus pokyčius, nes būtent šios grandies paprastai pritrūksta matuojant sumanymų realumą.
Apie planus didinti neįgaliųjų įsitraukimą į darbo rinką pernai paskelbė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Žinojome, kad ateityje panašios kvotos bus taikomos ir privačiam verslui, todėl buvo svarbu įsitikinti, kaip naujas įpareigojimas įgyvendinamas realiai ir palaikėme viešojo sektoriaus pirmumą.
„Jau pernai stengėmės atkreipti dėmesį į tai, kad daug aspektų buvo neaiškūs. Kiek viešajam sektoriui kainuos darbo vietų pritaikymas neįgalių asmenų poreikiams? Kokio nedarbingumo lygio darbuotojai būtų priimami ir kokiems darbams atlikti? Atsakymų į šiuos klausimus nematėme, nors iki planuoto kvotos įvedimo laiko buvo likę nedaug laiko“, – sako V. Sutkus.
Lietuvoje veikiančios socialinės įmonės yra pagrindinis neįgaliųjų darbdavys, specialiai jiems sukūręs apie 8,4 tūkst. darbo vietų. Jos turi patirties dirbant ne tik su fizinę, bet ir psichikos negalią turinčiais asmenimis.
„Neįgaliųjų integravimas į darbo rinką reikalauja pasiruošimo ir specialių žinių. Ne paslaptis, kad didelė dalis viešojo sektoriaus institucijų judėjimo negalią turinčių žmonių net negalėtų įdarbinti, nes tam tiesiog nėra pritaikytos jų patalpos. O darbas su psichikos negalią turinčiais žmonėmis yra ypač specifinis, tą irgi žinome iš socialinių įmonių patirties. Todėl nestebina, kad planuota lyderystė viešajame sektoriuje galiausiai virto atsargiu pasibandymu“, – teigia konfederacijos vadovas.
Neįgaliųjų įdarbinimo iššūkiai
Pasak V. Sutkaus, su darbuotojų trūkumu susiduriančioms įmonėms šiuo metu labiausiai trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Nors siekis įdarbinti neįgaliuosius yra morališkai teisingas, tačiau pirmiausiai trūksta situacijos analizės: kiek ir kokio sunkumo negalią turinčių žmonių ieško darbo ir apskritai gali dirbti, kokios jie kvalifikacijos ir kokius gebėjimus galėtų atnešti tiek viešojo sektoriaus, tiek privačioms institucijoms.
„Panašu, kad kol kas namų darbai neparuošti ir realiai nežinoma, kokia situacija yra būtent šiame darbo jėgos segmente. Prisimenant, kad milijonai eurų yra metami tam, kad neįgalieji išmoktų dirbti vytelių pynėjais ar atlikti dekupažo darbus, galima suabejoti, ar tikslingai panaudojamos neįgaliųjų kvalifikavimui kelti skiriamos lėšos. Kol kas tokie kursai labiau panašūs į hobio paieškas nei į realią konkurenciją darbo rinkoje“, – mano V. Sutkus.
Jo nuomone, realiai nekeliant neįgaliųjų kvalifikacijos ir neruošiant šiuo metu paklausių specialybių atstovų, jų įdarbinimo kvotų įvedimas tampa dar labiau neapibrėžtas.
Be to, konfederacijos vadovo teigimu, nėra atlikta skaičiavimų, kiek biudžeto bei privačių lėšų pareikalautų darbo vietų pritaikymas neįgaliesiems, kaip reikėtų keisti ir koreguoti darbo procesus bei apmąstyti darbo procesų sustygavimą, kad jis nenutrūktų, jei dėl sveikatos sutrikimų ar reikalingos reabilitacijos negalią turintis darbuotojas kurį laiką negalėtų darbuotis.
„Tik visa tai apgalvojus būtų tikslinga svarstyti apie neįgaliųjų įdarbinimo kvotas, nes akivaizdu, kad šiuo metu tam pasirengę tik socialinės įmonės, kurios turi atitinkamos patirties. Tuo tarpu jei rekomendacija viešajam sektoriui nebus atšaukta, po pusmečio ar metų galėsime įvertinti, kokie šios idėjos diegimo praktikoje rezultatai“, – įsitikinęs V. Sutkus.
