Apskaitos politika – tai alibi?
Kodėl būtina ir yra naudinga turėti apskaitos politiką? Pirmiausia – tai tarsi konstitucija įmonei ar fiziniam asmeniui, pagal kurią yra tvarkoma apskaita ir skaičiuojami mokesčiai. Tuo pačiu – tai ir alibi mokesčių inspektorių patikrinimo metu, kai tikrintojai reikalauja pateikti patvirtintą apskaitos politiką ir už jos neturėjimą gali skirti baudą, numatytą LR Administracinių nusižengimų kodekse.
Svarbu žinoti, kad apskaitos politiką parenka ir tvirtina įmonės vadovas. Ar tai reiškia, kad vadovas arba fizinis asmuo turi būti „pusiau buhalteris“? Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymą taip galėtų atrodyti, nes jame teigiama, kad „Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti“ ir „ūkio subjekto vadovo patvirtintoje apskaitos politikoje turi būti nurodoma (...)“ Vadinasi, vadovas yra atsakingas ir už apskaitos politikos nustatymą, ir už jos tvirtinimą. Būtent dėl šios priežasties mokesčių inspektorių tikrinimo metu už netinkamai atliktas ūkines operacijas atsako buhalteris, už visa kita – vadovas.
Būtina turėti omenyje ir tai, kad neužtenka vadovui tik patvirtinti apskaitos politiką – ją reikia ir nuolat atnaujinti. Juk įmonė – tai gyvas organizmas, kuriame vis atsiranda naujų ūkinių operacijų, kai kurių nebelieka, todėl atitinkamai turi keistis ir apskaitos politika. Taigi rekomenduotina profilaktiškai apskaitos politiką peržiūrėti bent kartą per metus, tačiau, esant poreikiui, tai verta daryti ir dažniau, nes naujai atsiradusių ūkinių operacijų apskaitą derėtų nedelsiant aprašyti. Kartais būtina atlikti ir apskaitos politikos keitimą.
Pareigos nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia
Kalbant apie apskaitos politiką, dažniausiai matomas toks vaizdas: 1 – vadovas net nežino tokios prievolės arba nėra girdėjęs apie ją; 2 – įmonės buhalteris, būdamas atsakingas iš prigimties ar tapęs tokiu, pradėjęs dirbti šį darbą, aprašo įmonės apskaitos politiką, savo „kūrinį“ pateikia vadovui tvirtinti ir ta apskaitos politika vadovaujasi.
Ar tai yra blogai? Jeigu būtų pateikiamas rezultatas – patvirtinta apskaitos politika – niekas net nesuprastų, kas ir kaip parinko ir patvirtino ten esančias taisykles, tačiau iniciatyvos nebuvimas ar pareigos nežinojimas iš vadovo pusės atrodo šiek tiek keistai. Todėl reikėtų pripažinti, kad mūsų šalies vadovų, ypač smulkiųjų įmonių, finansinis raštingumas dar nėra pakankamas. Tačiau visuomet turėkite omenyje, jog pareigų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.
Kitas klausimas – kas galėtų padėti sukurti apskaitos politiką? Vienareikšmiškai pagelbėti šiuo klausimu gali buhalteris, turintis reikalingos kompetencijos šiuo klausimu. Todėl įmonių ar įstaigų vadovai ir fiziniai asmenys turėtų konsultuotis su buhalteriais.
Kas turėtų atsispindėti apskaitos politikoje?
Apskaitos politika pirmiausia turi parodyti, kokią tvarką įmonės/įstaigos ar fiziniai asmenys taiko tvarkydami apskaitą ir atskleisdami įmonės rodiklius metinėse finansinėse ataskaitose. To nedaryti leidžiama tik labai mažų įmonių kategoriją atitinkančioms įmonėms, kurios rengia finansines ataskaitas pagal būtent jiems nustatytą tvarką.
Antra – apskaitos politika turi atitikti verslo apskaitos, viešojo sektoriaus ar tarptautinės apskaitos ir atskaitomybės standartus. Tačiau visuose minėtuose standartuose apstu pasirinkimo alternatyvų – pradedant turto, nuosavybės, įsipareigojimų, baigiant pajamų ir sąnaudų apskaita. Taigi kiekviena įmonė ar įstaiga dėl pasirinktos apskaitos politikos tampa unikali, nors ir tvarko apskaitą pagal tuos pačius standartus. Žinoma, sustambintai galima palyginti dviejų panašią veiklą vykdančių įmonių finansinių ataskaitų rodiklius, tačiau vertinant detaliau, derėtų pasigilinti į pateiktų finansinių ataskaitų aiškinamąjį raštą ir jame pateikiamą apskaitos politikos santrauką.
Kalbant apie apskaitos politikos metodus ir taisykles, būtina paminėti, jog yra įvairių variantų, kurie gali atspindėti įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Taigi visuomet į tai siūlau pažvelgti kūrybiškai – pavyzdžiui, kiekviena įmonė ar įstaiga turi nustatyti ilgalaikio turto minimalią vertę. Privačios įmonės turi visišką laisvę šiam darbui – nėra jokios orientacinės sumos, viešojo sektoriaus subjektams tai nustato Vyriausybė.
Todėl yra tekę matyti, kad viena įmonė buvo nustačiusi 30 eurų minimalią ilgalaikio turto vertę, kita panaši įmonė buvo nustačiusi 3000 eurų ribą įsigytam turtui, nuo kurios jis yra priskiriamas ilgalaikiam turtui. Ir čia – tik viena iš ūkinių operacijų, kurių apskaita dėl skirtingai nustatytos apskaitos politikos, skirsis. O tokių skirtingai nustatytų apskaitos taisyklių yra tikrai ne viena. Todėl konkrečiai įmonėje parinktą apskaitos politiką ir reikia aprašyti bei patvirtinti vadovui.
Dažniausios klaidos – aiškinamajame rašte ir apskaitos politikos atskleidime
Ar už apskaitos politikos netinkamą atskleidimą galima nubausti? Niekas iš išorės finansinių ataskaitų naudotojų – Registrų centras, VMI ir kiti – realiai nebaudžia už nepilną, netikslų ar ne visada tinkamą apskaitos politikos parinkimą ir atskleidimą. Tai reiškia, jog tikimybė gauti baudą ar atsakyti kokiu nors būdu už netinkamą apskaitos politikos atskleidimą finansinėse ataskaitose beveik negresia.
Žinoma, kai finansinės ataskaitos yra audituojamos, tuomet auditoriai „iškankina“ įmones ir buhalterius tiek, kiek mano būtina, kad finansinės ataskaitos atitiktų nustatytus reikalavimus. Tiesa, keletą metų Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie LR finansų ministerijos (dažniausiai trumpinama – AVNT) atliko 100 neaudituotų Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinių ataskaitų kokybės tyrimą ir rezultatai buvo ne patys geriausi. Daugiausia priekaištų sulaukė aiškinamasis raštas, kartu ir taikytos apskaitos politikos atskleidimas.
