Energetinio saugumo analizės visąlaik rodė, kad negalima turėti nediversifikuotos energetikos rinkos ir štai dabar tą akivaizdžiai patvirtina biokuro kainų pavyzdys.
Lyginant su praėjusiais metais biokuras pabrangęs drastiškai – 40 procentų. O vos prieš porą metų kone visiems atrodė, kad rasta puiki išeitis: valysime miškus, naudosime atliekas, ir biokuro šildymui užteks. Ne visai taip. Pasirodo, biokuras irgi turi kainą, pasirodo, yra pasaulinė ir europinė rinkos, išvežamas jis ir į kitas šalis.
Tai skatina kalbėti apie šilumos gamybai naudojamų išteklių diversifikavimą. Galbūt kuro rinkoje nereikėtų taip beatodairiškai išstumti dujų, kurios ateityje galėtų neleisti kilti biokuro kainoms. Šilumos gamyboje maždaug 60 proc. turėtų užimti biokuras (dabar iš biokuro pagaminama 70 proc. centralizuotos šilumos), o kita dalis galėtų atitekti dujoms.
Taigi nereikėtų visų didžiųjų miestų šildymo pervesti prie vieno kuro – alternatyva privalo likti. Vienos kuro rūšies absoliutus dominavimas nėra gerai žvelgiant ir iš patikimumo pusės, ypač žiemos periodu, kai gali būti įvairių nenumatytų atvejų, galinčių sutrikdyti biokuro tiekimą.
Dujos reikalingos ir sveikam energijos šaltinių balansui elektros sektoriuje. Dabar elektrą daugiausia importuojame iš kitų rinkų. Tačiau laikui bėgant gali pasikeisti kainos. Be to, turėti savo resursų šaliai beveik privalu energetinio saugumo požiūriu.
Pagal Lietuvos energetikos strategiją didžioji dalis reikiamos elektros turėtų būti pagaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Bet, kaip minėta, susikoncentruoti į vieną šaltinį nėra gerai. Šiek tiek elektros galima pagaminti deginant šiukšles. Bet pagrindinė alternatyva – dujos: iš jų elektrą galime gaminti 9-ajame Elektrėnų bloke.
Taigi elektros sektoriuje, lyginant su šilumos, diversifikacijos galimybės didesnės ir jas reikia įgyvendinti, nes šiuo metu importui atitenka pernelyg daug svorio.
Bet kokiu atveju akivaizdu – tam, kad Lietuvos energetikos šaltiniai būtų subalansuoti ir šis sektorius būtų saugus, privalome ir toliau užsitikrinti laisvą dujų rinką. Vadinasi – ir Klaipėdos SGD terminalą, apie kurio ateitį dabar nemažai ir gana aštriai diskutuojama, atrodo, pamirštant, kokia situacija buvo iki 2014-ųjų.
Norėčiau priminti – iki SGD terminalo atidarymo Lietuvoje dujų rinka apskritai neegzistavo. Buvome 100 proc. priklausomi nuo vieno tiekėjo – Rusijos koncerno „Gazprom“. Ir kuo labiau stengėmės šią priklausomybę mažinti, tuo didesnių sankcijų sulaukdavome, nors jos ir nebuvo taip įvardijamos. Dujų kaina Lietuvai vis kilo ir kilo, kol pasiekė aukščiausią kainą Europoje, o mes jokio kito pasirinkimo neturėjome, kaip tik ją mokėti. Bet kokie bandymai racionaliai spręsti šį klausimą buvo bevaisiai.
2014 metais Klaipėdoje veiklą pradėjus SGD terminalui, Lietuvoje pagaliau atsirado ir dujų rinka. Terminalo egzistavimas realiai pradėjo jaustis dar iki jo veiklos pradžios – „Gazprom“ pradėjo kainą mažinti, galbūt tikėdamasis, kad Lietuva šį projektą nutrauks.
Rusijos koncerno tiekiamų dujų kaina mažėjo ir terminalui pradėjus veikti. Jis ir dabar kuria kainų spaudimą į Lietuvą tiekiamoms dujoms. Žinoma, patiriame terminalo išlaikymo sąnaudų, nes tam tikrą dujų dalį per jį turime pirkti. Bet prisiminkime istoriją – neturėdami terminalo, greičiausiai mokėtume daug brangiau. O dabar „Gazprom“ turi skaitytis su faktu, kad mes visada galime turėti kitą tiekėją. Tad terminalo įsigijimas mums ne tik saugumo tiekimo prasme, bet ir ekonomiškai labai naudingas.
