Tačiau Lietuvos įmonių neseniai atlikti sėkmingo šių skolos instrumentų platinimo pavyzdžiai (tiek šimtamilijoninės Lietuvos energijos, tiek ir keleto milijonų vertės viešos Modus Group ar Rewo emisijos) rodo, kad ir verslui viešo obligacijų platinimo sąlygos ir reikalavimai gali būti įgyvendinami, o jų sąlygų ir rizikos santykis – rinkoms priimtinas. Bet ar tikrai turime viską, kad viešas verslo obligacijų siūlymas Lietuvoje taptų vis labiau įprastu reiškiniu, o ne reta išimtimi?
Vienas iš svarbių obligacijų emisijos elementų yra tokių obligacijų palūkanoms taikomi mokesčiai ir ypač – tokių mokesčių surinkimo mechanizmas. O vienas didžiausių su tuo susijusių iššūkių – išskaičiuojamojo mokesčio (angl. withholding tax) taikymas, kai investuotojas (obligacijų savininkas) ir palūkanų gavėjas yra užsienyje.
Vyriausybės platinamoms obligacijoms (jų palūkanoms) tiek Gyventojų pajamų, tiek ir Pelno mokesčio įstatymuose numatytos aiškios tiesioginės išimtys: gyventojų pajamų mokesčiu palūkanos už šias obligacijas neapmokestinamos apskritai, o pelno mokesčio įstatymas numato, jog išskaičiuojamasis mokestis Lietuvoje joms nėra taikomas, todėl nuo jų mokėtiną pelno mokestį investuotojai juridiniai asmenys susimoka savarankiškai.
Kitokia situacija yra su Lietuvos įmonių viešai išplatintomis obligacijomis ir už jas mokamomis palūkanomis. Ir nors istoriškai Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme obligacijų palūkanoms esama tam tikrų (šiuo metu nemažai diskusijų keliančių) išimčių, nei viena jų pastaruoju metu platinamoms emisijoms iš esmės nėra aktuali. Dėl to iš esmės visos šiuo metu įmonių Lietuvoje platinamų obligacijų palūkanos yra apmokestinamos pelno arba gyventojų pajamų mokesčiu. Jeigu investuotojas (įmonė ar gyventojas) yra Lietuvos rezidentas, atitinkamą mokestį nuo šių palūkanų jie susimoka patys (gyventojas – dar ir prisitaikęs 500 Eur neapmokestinamą sumą), o jeigu investuotojas yra užsienio įmonė ar gyventojas – atitinkamą mokestį formaliai privalo išskaičiuoti palūkanas išmokantis emitentas.
Tačiau viešas obligacijų platinimas ir jų vėlesnis aptarnavimas neapsieina be tarpininkų – finansų maklerio įmonių, bankų, depozitoriumų. Šioje grandinėje emitentui aiškiai nustatyti ne tik tai, ar investuotojas (obligacijų savininkas) yra Lietuvos rezidentas (įmonė ar gyventojas), ar užsienio rezidentas; tai fizinis ar juridinis asmuo, nekalbant jau apie konkretaus asmens identifikavimą, praktiškai dažnai objektyviai neįmanoma. Leidžiant obligacijas įprasta, jog visi emitento šalyje taikomi išskaičiuojamieji mokesčiai yra paties emitento kaštai, dėl to nustatytos palūkanos investuotojams mokamos jau po visų tokių mokesčių, nuo jų papildomai niekas nebeišskaitoma ir investuotojams tai nepatogumų iš esmės nesukelia. Tačiau emitentui tai gali būti iš tiesų nemažas ir santykinai brangus papildomas galvos skausmas atsakant į klausimus:
kuriai išmokamų palūkanų daliai išskaičiuojamąjį mokestį taikyti (nes jos skirtos užsieniečiams), o kuriai ne (nes jų gavėjai – rezidentai);
kokį mokestį - gyventojų pajamų mokestį ar pelno mokestį – išskaičiuoti, sumokėti ir kieno (kokio mokesčių mokėtojo) vardu jį galiausiai deklaruoti;
ar ir kaip taikyti pelno mokesčio įstatyme numatytą apmokestinimo išimtį palūkanoms, išmokamoms EEE valstybėse įsteigtoms įmonėms;
kaip ir ar taikyti gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytas lengvatas obligacijų palūkanoms;
ir tai jau nekalbant apie galimybes kaip nors pritaikyti dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse atitinkamų šalių investuotojams numatomus sumažintus išskaičiuojamojo mokesčio tarifus.
Praktikoje šie iššūkiai dažniausiai sprendžiami paprastai – išskaičiuojamasis mokestis apskaičiuojamas visai numatomų mokėti palūkanų sumai ir sumokamas emitento sąskaita. Deklaruojamas toks mokestis paprastai kaip išskaičiuotas pelno mokestis, nes gavėjas (nors, akivaizdu – ne tikrasis obligacijų ir palūkanų savininkas ir mokesčio mokėtojas) yra juridinis asmuo – atitinkama finansų įstaiga.
Faktiškai tai reiškia, kad arba mokestis (bent iš dalies) pritaikomas palūkanoms, kurios Lietuvoje apskritai neturėtų būti apmokestinamos, kai jų galutinis gavėjas yra Europos Ekonominės Erdvės įmonė; arba jis nuo tų pačių palūkanų sumokamas antrą kartą, kai jos faktiškai skirtos ir jų tikraisiais gavėjais yra Lietuvos įmonės ar gyventojai, privalantys jas apmokestinti Lietuvoje kaip savo pajamas, ir turintys tik teorines galimybes pasinaudoti kokiu nors jau sumokėto išskaičiuojamojo mokesčio kreditu. Ir tai jau nekalbant apie negalėjimą pretenduoti į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių numatytus sumažintus mokesčio tarifus ar faktą, kad toks išskaičiuotas mokestis deklaruojamas labiau „kūrybiškai“, o ne pilnai laikantis įstatymų reikalavimų.
O naujai priimti gyventojų pajamų mokesčių įstatymų pakeitimai situacijos nesupaprastina. Juose numatyta, kad palūkanoms, kurios viršija galiojančias Sodros „lubas“, GPM tarifas nuo 15 proc. paauga iki 20 proc. Kadangi už mokesčių nuo palūkanų, kurios mokamos užsienio kreditoriams, teisingą išskaičiavimą ir sumokėjimą ir toliau pilnai atsako Lietuvoje esantis obligacijų emitentas, jis gauna dar vieną galvos skausmą: kokią sumą – 15 ar 20 proc. – nuo išmokamų palūkanų (ir nuo kokios jų dalies) rezervuotis mokesčiams, ar nereikės pagrįsti, kodėl išskaičiuotas ir deklaruotas pelno, o ne gyventojų pajamų mokestis, ir pan.
Taigi, racionalus emitentas, kurio neveikia dvasiniai ar emociniai, su kaštų ir naudos analize menkiau susiję argumentai, visada įsivertina ir alternatyvius pasirinkimus šiems iššūkiams spręsti. Vienas jų – obligacijų emisija valstybėse, kurios šiuos klausimus yra iš anksto išsprendusios, aiškiai sureguliavusios arba išskaičiuojamųjų mokesčių palūkanoms apskritai netaiko. Ten, pvz., Liuksemburge ar kur kas labiau egzotiškose jurisdikcijose, gali būti steigiama specialiai obligacijų emisijai skirta bendrovė, kuri ir vykdo obligacijų emisiją. Po to šiuos rinkoje pasiskolintus pinigus, be absoliučios daugumos aukščiau nurodytų iššūkių ir be (daugeliu atvejų) dvigubo tų pačių palūkanų apmokestinimo, perskolina grupės įmonei, kuriai šis finansavimas iš tiesų reikalingas. Sutaupoma mokesčių? Beveik neabejotinai, tik bendra nauda gali būti kiek mažesnė, nes emisijos teisiniai ir administraciniai kaštai taip pat kiek išauga. Bet vargu ar tai galima vadinti „išimtinai mokestiniais tikslais“ pasirinktu sprendimu, nes pagrindinis tikslas yra teisinis aiškumas ir tikrumas, kurio Lietuvoje galiojantis reguliavimas dėl jau minėtų priežasčių suteikia tikrai per mažai.
Ar reikėtų šiuos netobulumus kaip nors spręsti? Dėl galėjimo abejonių nėra, o ar turėtume ir norėtume, matyt, priklausytų nuo to, kiek rimtos viešos deklaracijos apie bandymus tapti bent regiono finansiniu centru, sudaryti palankiausias sąlygas iš čia veikti fintech įmonėms (kurioms išorinis finansavimas taip pat reikalingas), galiausiai kaip jautriai vertinsime biudžeto netekimus iš tų keleto jau įvykusių (ir dar kelių galinčių ateityje įvykti) obligacijų emisijų šiuo metu Lietuvoje beveik neabejotinai permokamų mokesčių.
