Kad Lietuvos mokesčių sistema yra subalansuota turtingųjų naudai jau seniai yra vieša paslaptis. Tai aiškiai išdrįsta pasakyti vos vienas kitas žinomas visuomenės veikėjas. Labai norėtųsi, kad Seime svarstant mokesčių reformą, bent opozicijos atstovai, kuriai, tikiuosi, rūpi net tik 1-5 proc. Lietuvos visuomenės, pareikalautų pasiaiškinti valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę. Kaip šiais mokesčių pataisymais siekiama švelninti socialinę atskirtį ir pasitikėjimą valstybės politika, kuri yra kritinės būklės ir, pasak prezidentės bei daugybės visuomenininkų, kelią fundamentalią grėsmę Lietuvos egzistencijai? Ar šis vadinamas „mokesčių paketas“ nėra dar vienas MGB ir ko suokalbis su valdančiaisiais?
Lietuvoje mokesčių perskirstymas per valstybės biudžetą yra itin mažas, o tai reiškia arba prastą švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, valstybės valdymo kokybę, arba minėtų sričių tapimą privačiu sektoriumi už kurį reikia prisimokėti iš savo kišenės. Kad tai seniai vyksta medicinoje, švietime - žinome, o dabar žinome, kad ir valstybės valdymas tapo stambių verslo grupių užsakymų vykdymu.
Daug kas pasakys, kad mažas valstybės biudžetas yra gerai, juk tokios pažangios valstybės kaip JAV, Šveicarija, Airija, Australija, P. Korėja taip pat mažai perskirsto per valstybės biudžetus, tačiau labai retai paminės, kad tose valstybėse yra realus mokesčių progresyvumas, kuris reiškia, kad daugiausia prie valstybės biudžeto prisideda turtingiausi, o masės moka palyginti nedidelius mokesčius.
Tokiu būdu, per didesnius darbo užmokesčius ir mažesnius mokesčius, visuomenės dauguma gali susimokėti už dalinai privačią socialinę apsaugą, mediciną, švietimą. Pas mus atvirkščiai: turtingiausi koncernai, įmonės, ūkininkai, advokatai ir kiti veikėjai sumoka juokingai mažus mokesčius, o samdomiems darbuotojams užmetama „švediška-prancūziška“ mokesčių našta.
Nuo mažų darbo užmokesčių lupant švediškus procentus, o turtingiesiems nusišalinus nuo šios nemalonios naštos, galiausiai surenkam vieną mažiausių biudžetų Europos Sąjungoje. Ir nors dirbantieji atseikėjo „švediškais procentais“, galiausia atgauna „bulgariškaisiais“. Lentelė žemiau parodo kiek valstybės surenka iš socialinių įmokų (pas mus liaudiškai vadinamų „Sodros“) ir kiek valstybė išmoka atgal mokesčių mokėtojams:
Kaip matyti Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių surenkanti socialinių įmokų daugiau nei išmokanti atgal savo piliečiams. Europos Sąjungoje ir net gi buvusiose socialistinio bloko šalyse yra priešinga tendencija: sumoki 1 eurą, atgauni 1,1-1,5 Eur ir net daugiau. Skirtumą šalis dažnai padengia kitais surenkamais mokesčiai, pvz. progresiniais pajamų, turto ir kt. kurių daugiausiai sumoka turtingieji. Matematika čia paprasta – daugumai piliečių tiesiog apsimoka mokėti mokesčius, nes įvairiomis formomis, pvz. pensijų, nedarbo, ligos, tėvystės išmokomis, atgauni daugiau. Tokiu atveju dirbančiajam neapsimoka tūnoti šešėlyje, o Lietuvoje kol kas apsimoka. Ar ne čia pagrindinė šešėlio priežastis Lietuvoje?! Esant tokiai padėčiai, Lietuvoje labai patogu visokiems LLRI ir bankų ekonomistams nuolat „boksuoti“ „Sodra“ sistemą ir dar labiau kelti nepasitikėjimą valstybe.
Kaip turinčiam šeimą žmogui, man įdomu pažvelgti, kokią mokesčių naštą neša šeimos. Tarkim vidutinė šeima: vyras, žmona ir du nepilnamečiai vaikai, kai vyras uždirba vidutinį atlyginimą, o žmona 2/3 vidutinio atlyginimo. 2017 m. duomenimis, bendra „Sodra“ ir gyventojų pajamų našta sudarė 37 proc. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, (EBPO) analogiškos šeimos Estijoje mokesčių našta yra 33,8 proc., Lenkijoje – 26,8 proc., ministro Šapokos dažnai cituojamoje Airijoje – 19 proc., Jungtinėje Karalystėje ir JAV – 26,5 proc., na o Švedijoje panašiai kaip Lietuvoje – 39,3 proc.
Jei šeimoje dirba tik vienas iš tėvų ir yra du vaikai, kai maitintojas uždirba vidutinį atlyginimą, Lietuvoje mokesčių našta tesumažėja iki 36 proc. Tuo tarpu Estijoje mokesčių našta sumažėja iki – 28,9 proc., Lenkijoje – iki 10 proc., Airijoje – iki 10,8 proc., Jungtinėje Karalystėje – iki 26,1 proc., JAV – iki 20,8 proc., Švedijoje – iki 38,2 proc. Skirtumai drastiški, turint omeny ir didesnes išmokas kitose šalyse. Išvada viena - Lietuvos mokesčių sistema supuvusi ir neadekvati, o ypač taip vadinama socialinio draudimo sritis.
Pagrindinis valstybės išlaikytojas Lietuvoje yra samdomą darbą dirbantis, vaikus auginantis asmuo. Jis yra nuskriaudžiamas tris kartus: gaudamas mažesnį ir ekonomikos pajėgumą neatitinkantį atlyginimą, sumokėdamas švediškus mokesčius ir gaudamas atgal bulgariškas socialines išmokas. Tokiomis sąlygomis dar reikia užauginti dorus, šalį mylinčius vaikus, susimokėti mokykloje už pratybas, būrelius, klasių dažymą, poliklinikoje prisimokėti visokias priemokas, arba... emigruoti.
Norint pakeisti situaciją reikia daug pokyčių įvairiose srityse, tačiau be esminės mokesčių reformos emigracijos problemos neišspręsime. Dviratis išrastas – mokesčių sistemų yra įvairių. Galime pasirinkti mums labiausiai tinkančią pažangesnių valstybių pavyzdžiu. Tikiuosim kad kuo anksčiau baigsime pataikauti įvairiems koncernams imituodami mokesčių reformas, toleruodami rusiško tipo mokesčių sistemą Lietuvoje ir žengsime Europos Sąjungos bei EBPO šalių pramintais takais.
Šaltiniai:
