O toji realybė labai sparčiai keičiasi, tą pastebime visi. Jei prieš šimtą metų galėjome užsienį sudominti linais, sėmenimis ir kitais žemės ūkio produktais, nes žemdirbystė maitino ne tik didžiąją dalį šalies, bet ir kitų valstybių piliečius, tai dabar eksportuojame naftos produktus, kuriame lazerius, plėtojame biotechnologijas ir kasame kriptovaliutas.
Jaučiame, kad gyvenimo lygis gerėja, mirtingumas mažėja. Tačiau matome ir tai, kad visuomenė, deja, sensta. Be to, geležinei uždangai nukritus, šalies piliečiai naudojasi galimybe susikurti savo asmeninę gerovę už Lietuvos sienų, dėl ko Lietuva ne tik sensta, bet ir tuštėja.
Praėjo vos 28 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo 1990-aisiais, o šalies demografinis paveikslas jau yra pakitęs iš esmės. 1990 m. žengdami į nepriklausomybę galėjome pasidžiaugti, kad visoje šalyje vaikų iki 18 metų buvo beveik 1 mln. Tuo tarpu šių metų pradžioje, išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, jų priskaičiuojam tik vos daugiau nei 500 tūkst.
Pradinukų mokyklose, bent šiuo metu, mažėja ne taip drastiškai, tačiau vyresnio amžiaus mokinių suolai sparčiai tuštėja. Statistikai įvardina karčią tiesą: mūsų šalies mokyklose vaikai nesimoko, nes kartu su tėvais yra išvykę iš šalies. Kitaip tariant, emigravę.
Galima netikėti, nenorėti girdėti ar net neigti akivaizdžius faktus, tačiau akivaizdu, kad jie visa nepagražinta realybe mus jau pasivijo. Todėl kaip negrįš milžiniškos linų sėmenų paklausos laikai, taip ims vis prasčiau veikti mums tokie įprasti, bet savo efektyvumą prarandantys pagyvenusių ir dirbti jau nebegalinčių senjorų aprūpinimo mechanizmai.
Senstant visuomenei ir taip sparčiai mažėjant jaunų žmonių skaičiui, pensijoje esančių žmonių pragyvenimo problema ateityje tik aštrės. Jau po poros dešimčių metų nebepakaks prognozuoti, o bus galima konstatuoti plika akimi matomą naujos demografinės katastrofos faktą. Bus tiesiog akivaizdu tai, kad dabar tik prognozuojama: tiesiog nebus iš ko surinkti tiek, kiek reikia, ir padalinti tam, kam reikia.
Prieš 14 metų Lietuvos valdžia šį akivaizdų faktą, regis, suvokė kur kas aiškiau. Ji matė, kad yra ne tik dabarties, bet ir ateities pensininkai, kuriems bus dar sunkiau ir sudėtingiau, nes praeities sėkmės receptai išsikvėps kaip nesandarus šampano butelis. Todėl 2004 m. sudarė socialinį kontraktą su šalies dirbančiaisiais dėl II pakopos pensijų sistemos sukūrimo. Taip dirbantiesiems buvo užtikrintos galimybės senatvėje būti mažiau priklausomiems nuo valdžios užgaidų, senstančios visuomenės finansinio pajėgumo, ir pasiūlyta kaupti savo senatvei patiems: atidedant dalelę algos ir susilaikant nuo momentinio vartojimo pagundos, nukreipiant 2 proc. savo mokamo „Sodros“ mokesčio ir valstybei prisidedant pagal vidutinio darbo užmokesčio lygį.
Žinoma, valstybei yra svarbu tolydžio mažinti finansinę „Sodros“ bei biudžeto naštą, bet kur kas svarbiau neužsimerkti prieš realią situaciją ir rodyti pagarbą žmogui, piliečiui, kuris, kartą patikėjęs valstybe ir jos toliaregiškumu, ateityje aiškiai žinotų, kad dirbantis žmogus valstybei rūpi ne mažiau nei kitos socialinės grupės, o sutartos žaidimo taisyklės nebus kaitaliojamos pagal politinių ciklų nuotaikas.
Niekas nenorėtų grįžti į santvarką, kuomet viską nusprendžia valdžia: kur dirbti, kokios muzikos klausyti, nenorėtų persėsti atgal į VAZ‘ą ar Moskvičių. Betrūktų tik 15-os leidžiamų šukuosenų lentelės, padalintos visiems šalies kirpėjams. Jau įsitikinome, kad vien pagal valdžios norus ir idėjas tvarkoma ekonomika nėra nei tvari, nei gyvybinga. Demokratija tuo ir svarbi, kad suteikia daug laisvės ir atsakomybės pačiam žmogui bei leidžia veikti rinkoje, kurios, kaip galimybės, taip atkakliai siekėme.
Vien dėl visuomenės senėjimo tendencijos po dešimtmečio pensijos Lietuvoje dabartiniais pinigais mažės 30 proc., po 20 metų – per pusę. Ir net žinant visa tai, užuot puoselėjus stabilumą bei pasitikėjimą sistema, siūloma imti siūbuoti valtį atviroje jūroje. Maža to, nutylint, kad keleiviai iš jos iškris tiesiai į laikus, kai valdžioje bus, tikėtina, jau kiti politikai ir pūs kiti politinių užgaidų vėjai. O atneš jie tas pačias, tik dar sunkiau išsprendžiamas, problemas: dar labiau suprastėjusius demografinius rodiklius, dar stipriau pasenusią visuomenę ir tuštesnį iždą. Bei primins apie praėjusį laiką, kai dar buvo galima bandyti kažką pakeisti.
