Tokie įsitikinimai nepadeda vesti konstruktyvaus dialogo apie pensijų sistemos ateitį. Tad sąrašas paplitusių mitų ir jų paneigimų:
Pirmas mitas: Pensininkų skaičius Lietuvoje didėja.
Tiesa: Pensininkų skaičius Lietuvoje mažėja ir mažės bent iki 2026 metų dėl pensinio amžiaus didinimo.
Antras mitas: Lietuvoje pensinis amžius yra labai didelis.
Tiesa: Lietuvoje pensinis amžius yra mažesnis nei EBPO ir ES vidurkis. Net ir padidinus pensinį amžių iki 65 metų 2026 metais, jis vis tiek bus vienas mažesnių pasaulyje: EBPO šalių vidurkis bus apie 66 metai, Vokietijoje – 67 (2023 metais), Airijoje –68 metai (2028 metais), JK – 67 metai (2028 metais), Prancūzijoje – 67 (2023 metais) ir t. t.
Trečias mitas: „Sodra“ yra prasiskolinusi ir skolinasi toliau.
Tiesa: „Sodros“ biudžetas 2016 m., 2017 m. ir 2018 metais yra perteklinis (t. y. daugiau surenkama nei išleidžiama), o nuo 2018 m. sausio 1 d. „Sodros“ skola yra lygi nuliui (perkelta į valstybės skolą, kuri, beje, taip pat mažėja). Be to, yra priimtas pensijų indeksavimo įstatymas, tad pensijos ateityje augs tik tiek, kiek augs darbo užmokesčio fondas.
Ketvirtas mitas: JAV pensininkai gerai gyvena dėl dosnių pensijų
Tiesa: JAV pensijų sistema yra viena prasčiausių pasaulyje. JAV net 20 proc. pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos (didžiausias rodiklis iš turtingų Vakarų valstybių), o 35 proc. visų pajamų pensininkai gauna iš darbo pajamų (t. y. dirba ir sulaukę pensinio amžiaus) ir tik 14 proc. pajamų – iš sukauptų investicijų (pensijų fonduose ir kt.), kurios mini Andrius savo straipsnyje. Kai kurie JAV piliečiai gerai gyvena pensijoje tik dėl to, kad dar geriau gyveno prieš išeidami į pensiją ir asmeniškai sukaupė pasyvias pajamas generuojančio turto.
Taip pat lieka neaišku, kodėl autorius mini Vokietiją kaip pavyzdį mums, nes šios šalies trijų lygių pensijų sistemoje dominuoja einamojo finansavimo („Sodros“) modelis, kurį pirmasis 1889 m. būtent ir įvedė tuometis Vokietijos imperijos kancleris Otas fon Bismarkas (einamojo finansavimo sistema išmoka 82 proc. visų pensijų išmokų, 6 proc. – profesinės pensijos, 12 proc. – kaupiamos investicijos).
Kokia būtų ideali pensijų sistema (esminiai du bruožai)?
1. Įtraukianti kiek įmanoma daugiau gyventojų (idealiu atveju – 100 proc.).
2. Užtikrinantį ilgalaikį tvarumą ir ribojantį priklausomybę nuo valstybės (idealiu atveju – per privačią kaupimu paremtą sistemą).
Kaip tai padaryti? Surasti balansą taip valstybinės ir privačios sistemos. Įtraukimo procentą gali padidinti tik gerai funkcionuojanti valstybinė pensijų sistema, nes tik 30 proc. ES namų ūkių dalyvauja savanoriškame pensijų kaupime, iš jų 44 proc. – turinčių aukštąjį išsilavinimą, ir tik 15 proc. – neturinčių. 47 proc. gaunančiųjų didžiausias pajamas ir tik 11 proc. – gaunančių mažiausias pajamas. Tačiau valstybinė pensijų sistema retai kur užtikrina sočią senatvę (ir neturėtų).
Tad privati ir valstybinė pensijų sistemos dalys turi ne būti supriešinamos viena su kita, o viena kitą papildančios. Geriausias pasaulyje pensijų sistemas turinčiose šalyse (Danija, Olandija, Australija) pensininkai apie 50 proc. pensijos gauna iš valstybinės sistemos ir 50 proc. – iš privataus kaupimo (JAV piliečiai gauna per mažą valstybinę pensiją ir patys per mažai kaupia privačiai, Vokietijos – gauna (per) dosnią pensiją iš valstybės, bet patys kaupia privačiai per mažai).
Idealiu atveju, pensijų sistema turėtų būti sutvarkyta taip, kad „Sodros“ pagrindinis uždavinys liktų užtikrinti bazines pajamas, o didesnes pajamas (ir didesnes pensijas) norintys gauti gyventojai būtų skatinami dalyvauti privačiame pensijų kaupime – atitinkamai sumažinant įmokas (tuo pačiu ir išmokas) iš „Sodros“ sistemos t. y. tiems, kurie gali pasirūpinti patys, reikia leisti tai daryti, o tiems, kuriems reikia pagalbos, reikia ją suteikti.
Lietuvoje idealiu atveju, pensiją turėtų sudaryti keturios dalys:
1. Bazinė (tiems, kurie nemokėjo „Sodros“ įmokų, mokama kaip pašalpa iš bendro valstybės, o ne „Sodros“ biudžeto).
2. Valstybinė („Sodros“), tačiau su išmokų lubomis, pvz., tarp 0,5 ir 1 vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio t. y. valstybinė pensija neturėtų užtikrinti gero gyvenimo, bet būtų pakankama patenkinti būtiniausius poreikius. Labai svarbu: kadangi ši sistema turi išmokų lubas, taip pat turėtų turėti ir įmokų (pvz., 1 ar 2 VDU). EBPO šalyse pensija sudaro apie 54 proc. buvusio darbo užmokesčio, tad apie 50 proc. būtų tinkamas rodiklis.
3. Visa kita kas yra virš 1/2 VDU yra pervedama į kaupiamąją sistemą, kuri yra nepriklausoma nuo „Sodros“. Tad daugiau uždirbantys gyventojai kaupia papildomai, siekdami gero gyvenimo išėjus į pensiją. Tad tie, kurie gali rūpintis – rūpinasi savimi.
Svarbu: „Sodros“ sistema neturi būti progresinės mokesčių sistemos pakaitalas (taip šiuo metu yra Lietuvoje dėl „Sodros“ išmokų lubų t. y. visi uždirbantys per 3,1 tūkst. eurų per mėnesį jokios papildomos naudos iš „Sodros“ negauna, tad efektyviai jie moka 40 proc. progresinį mokesčio tarifą). Mokesčių progresyvumas turi vykti per GPM (ir ne tik darbo pajamoms) per NPD arba skirtingus paties GPM tarifus.
4. Valstybė gali skatinti papildomai kaupti suteikdama mokestines lengvatas, tuo įvesdama daugiau lankstumo, pvz., santykinai nedaug uždirbantis (1 VDU) tokiu būdu vis tiek galėtų dalyvauti.
