Pasibaigus trejus metus trukusiam ginčui tarp įmonės ir statybų techninės priežiūros paslaugų bendrovės aiški galutinė ir neskundžiama teismo nuomonė: tiekėjui priklauso atlygis už sutartus ir atliktus darbus, net jei nebegalioja šių darbų viešųjų pirkimų sutartis.
Ginčas tarp įmonių kilo dėl to, kad sutartyje buvo numatytas jos galiojimas, bet iki šio termino pabaigos techninės priežiūros paslaugos visa apimtimi nebuvo spėtos suteikti. Techninės priežiūros paslaugų įmonė paslaugas teikė faktiškai 2 metus po to, kai baigėsi galutinis sutarties terminas laikydamasi nuomonės, kad užsakovo pageidavimai ir sutikimas atlikti darbus bus pakankamu užtikrinimu, kad už teikiamas paslaugas galiausiai bus atsiskaityta. Užsakovas manė priešingai – paslaugų teikėjas veikia savo rizika.
Šiuo sprendimu buvo suformuota svarbi teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje išaiškino, kad paslaugos teikėjui atlyginimas už suteiktas paslaugas vis tiek priklauso nepaisant to, kad sutartis nebegalioja ar tokio pobūdžio paslaugos turėtų būti perkamos viešojo pirkimo būdu. Iki minėto teismo sprendimo nebuvo galutinai aišku, kiek paslaugos teikėjas arba rangovas, gavęs užsakovo pritarimą tęsti paslaugų teikimą ar darbų atlikimą pagal pasibaigusio galiojimo sutartį, veikia savo rizika.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris priėmė palankų sprendimą tiekėjui, jam priteisęs prašytą sumokėti sumą už atliktus darbus. Ši nutartis jau yra įsiteisėjusi.
Ši byla atsakė ne tik į klausimą, ar bendrovė gali gauti atlyginimą tęsdama darbus pasibaigus sutarties terminui, bet ir kaip turėtų būti skaičiuojamas atlygis už paslaugas. Teismas išaiškino, kad atliktų darbų vertė turėtų būti skaičiuojama pagal analogiško sandorio vertės kriterijų – t. y. analogiškas viešojo pirkimo sutartis, sudarytas panašiu metu, arba analogiškus sandorius tarp privačių ūkio subjektų, o teisingo atlyginimo nustatymui gali būti taikomi ir kiti metodai, pavyzdžiui, paskirta teismo ekspertizė.
Paslaugų kainos klausimas šioje byloje buvo labai svarbus. Juk viešojo pirkimo sutartis pasižymi jos nekeičiamumu, griežtumu, todėl tam tikrą kainą pasiūlęs paslaugų teikėjas privalo prisiimti bet kokias rizikas dėl kainos padidėjimo sutarties galiojimo metu. Išaiškinta, kad kai sutartis pasibaigia, bet paslaugų pirkėjas toliau formuluoja užduotis tiekėjui, paslaugų kaina skaičiuojama pagal susitarimo metu aktualias rinkos kainas. Pavyzdžiui, šios bylos atveju buvo paskirta ekspertizė, kuri nustatė atliktų paslaugų rinkos kainą ir ji buvo didesnė nei tiekėjo reikalavimas teisme. Tai reiškia, kad paslaugų teikėjui tam tikrais atvejais tęsti darbus ir vėliau siekti jų apmokėjimo net gali būti palanku dėl kainos augimą lemiančių priežasčių. Be abejo, toks išaiškinimas neturėtų būti pretekstas piktnaudžiauti ir sąmoningai tęsti sutarties vykdymą.
Reikšminga ir tai, kad išnagrinėtos bylos atveju viešojo pirkimo sutartį pasirašė, pirkimą vykdė ir mokėjimus pagal ją vykdė Europos Sąjungos (ES) paramą administruojanti institucija, o tikruoju paslaugos gavėju buvo įmonė. Ji, nors ir buvo sutarties šalimi, finansinių įsipareigojimų nebuvo prisiėmusi, o paslaugos pagal sutartį buvo teikiamos jau pasibaigus projekto finansavimo iš ES Sanglaudos fondų metu ir ES paramą administruojanti institucija nurodė, kad neturi ne tik pareigos, bet ir galimybės atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Teismas išaiškino, kad tokią pareigą turi galutinis paslaugos gavėjas. Tai yra svarbus ir kiek netikėtas išaiškinimas – galutinis paslaugos gavėjas neturėjo finansinių įsipareigojimų pagal pradinę sutartį, nebuvo ir paslaugų užsakovu. Teismas nusprendė, kad pareiga mokėti jam tenka dėl to, kad jis yra faktinis naudos gavėjas.
Įdomu ir tai, kad šios bylos nagrinėjimas užtruko 3 metus ir bylos baigtis buvo viena iš rečiausiai pasitaikančių: po pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nepalankių tiekėjui sprendimų byla pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, kuris bylą grąžino nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, priėmusiam tiekėjui palankų sprendimą. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs civilinėje byloje Nr. E2A-419-464/2017.
Manau, kad tai yra svarbus laimėjimas ne tik mano klientui, bet ir visiems tiekėjams, nes praktika rodo, jog viešųjų pirkimų sutarčių galiojimo terminai ir faktinio jų įvykdymo terminai nesutampa, tačiau dabar jau yra aišku, kad su užsakovo sutikimu užbaigtas sutarties vykdymas lemia ir užsakovo pareigą už jį atsiskaityti.
