Mes išleidžiame beveik visus savo pinigus, o paskui nerimaujame dėl ateinančio mėnesio sąskaitų. Finansų sistema pirma iškyla, po to sugriūva. Reklama mus patraukia labiau, negu suvokiame. Mūsų politinę sistemą iškraipo pinigai. Per daug sumokame už narystę sporto klube, automobilius, namus ir kredito korteles. Vaistų gamintojai į rinką genialiai pateikia vaistus, kurie mums duoda menką naudą, o kartais yra tiesiog pavojingi.

Knygoje „Kvailių žvejonė“ (angl. Phishing for Phools) autoriai išsako esminę šio požiūrio kritiką – jie teigia, kad laisvoji rinka yra kartu ir žalinga, ir naudinga. Tol, kol bus galimybė užsidirbti, pardavėjai, pasitelkę manipuliacijas ir apgaules, sistemiškai išnaudos mūsų psichologines silpnybes ir neišmanymą.

Knygos „Kvailių žvejonė. Manipuliacijų ir apgaulių ekonomika“ viršelis

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Visa tai aptardami, galime pamatyti šiek tiek tikros sudėtingų finansinių struktūrų magijos. Dalis šios magijos yra tikra, tačiau kita jos dalis yra apgaulinga ir padeda „žvejoti“. Iki šiuolaikinių išvestinių finansinių priemonių atsiradimo korporacijos paprastai padalydavo gautą įmonės pelną į išmokas obligacijų savininkams ir išmokas akcininkams (kurias, kaip „nepaskirstytą pelną“, būdavo galima pasilaikyti įmonėje). Obligacijų savininkams būdavo pažadami fiksuoti mokėjimai, o akcininkai gaudavo pelno likutį. Tačiau šiuolaikinių finansų specialistai atrado, kad pelną galima dalyti daugybe būdų, atsižvelgiant į skirtingus rizikos lygius. Tokios naujoviškos dalybos būtų naudingos, jeigu pelnas būtų tvarkingai paskirstytas tarp tų, kurie pageidauja mažesnės rizikos (obligacijų savininkai) ir tų, kurie pageidauja didesnės rizikos (akcininkai). Tačiau, norint suklaidinti investuotojus, tuo galima piktnaudžiauti. Įsivaizduokime, kad paprastas arba investicinis bankas ar dar kokia įmonė gali paimti daugybę blogų aktyvų ir juos taip sudėtingai supakuoti, kad reitingų agentūros daugumai jų klaidingai suteiks aukštą reitingą. Tokiu atveju šis blogas turtas virstų auksu. Taigi, mago darbo įrankis būtų toji pakuotė, o reitingų agentūrų tinkamu laiku tinkamai į šoną nukreiptas žvilgsnis taptų priežastimi, dėl kurios mago triukas lengvai pavyktų.

Būtent tai ir matėme. Mes šito su kaupu prisižiūrėjome antrarūšių hipotekos paskolų rinkoje. Ankstesniame „bankininko“ gyvenime hipotekos paskolas išduodavo bankai. Būdami vietiniai ekspertai, jie galėdavo geriausiai jas įvertinti, ir kai paskolos būdavo išduotos, jiems tekdavo miegoti savo pačių pasiklotose lovose – kitaip tariant, hipotekos paskolos atsidurdavo jų pačių aktyvų portfelyje. Vėliau visai teisingai buvo atrasta, kad, turint tik vienos srities paskolas, galima apsidrausti, t. y. hipotekos paskolas galima sutelkti į didžiulius paketus, o šių paketų dalis – parduoti. Tuomet rizika buvo paskirstoma plačiau. Bankai Delavero valstijoje nebelaikė paskolų, išduotų vien Delavere, o bankai Aidahe nebelaikė paskolų, išduotų vien tik namuose, t. y. Aidaho valstijoje. Užuot taip daręs, kiekvienas bankas laikė paketą hipotekos paskolų, padalytų tarp Delavero ir Aidaho (apskritai imant, visi bankai laikė paketus, kuriuose esančios hipotekos paskolos buvo išduotos bet kur). Dabar hipotekos paskolas išdavę bankai nebelaikė jų patys: jie pasiimdavo sau banko paskolos išdavimo mokestį, o pačias hipotekos paskolas parduodavo – į hipotekos paskolų paketus. Šie paketai buvo šiuolaikiškas Marcuso Goldmano skrybėlės atbrailos, už kurios jis laikydavo pardavinėjamus bei jo paties išduotus skolinių įsipareigojimų raštelius, variantas.

Tačiau pelnas iš dalijimosi rizika buvo tik pradžia pelno, kurį buvo galima uždirbti iš tokių didelių hipotekos paskolų paketų. Jeigu šiuos paketus būtų galima sudėlioti taip dailiai ir gražiai, kad reitingų agentūros nieko nepastebėtų, tokiu atveju netgi hipotekos paskolos, išduotos būsto savininkams, neturintiems pajamų, darbo ar turto (orig. No Income, No Job, No Assets Loan – NINJA loan), galėtų tapti pelningomis. Tai kaipgi bankininkai šiuos paketus paversdavo patraukliais? Kaip jie paslėpdavo blogas paskolas? Jie atlikdavo magišką finansinį triuką, kuris leisdavo reitingų agentūroms nebematyti blogų paskolų. Užuot pardavę vertybinių popierių paketus tiesiogiai, bankininkai sudalydavo juos į įvairias dalis. Šių segmentų – vadinamųjų „tranšų“ – pirkėjai gaudavo skirtingas pelno dalis. Tos dalys gali būti labai sudėtingos, tačiau pateiksime vieną paprastą pavyzdį: viename segmente galėdavo būti palūkanos, mokamos už hipotekos paskolą, o kitame segmente galėdavo būti pagrindinės paskolos sumos mokėjimai. Tačiau šis pavyzdys leidžia tik šiek tiek pajusti, kokios sudėtingos būdavo šios operacijos. Lygiai taip, kaip vaikas, paėmęs žirkles, spalvotą popierių gali sukarpyti į begalinį skaičių įvairiausių formų ir dydžių figūrų, taip ir mokėjimai už hipotekos paskolas gali būti panašiai sudalyti į bet kokį skaičių dalių, o šios dalys vėlgi gali būti parduodamos atskirose pakuotėse.

Dabar jau gerokai nuo pradinių hipotekos paskolų nutolusius vertybinius popierius, vadinamuosius hipoteka dengtus segmentus, tapo sunku – jeigu apskritai įmanoma – patikrinti. Hipotekos paskolos būdavo dideliuose paketuose, iš jų gaunamas pelnas būdavo sudėtingai padalytas, o mokėjimai už paskolas taip pat būdavo nutolę nuo mėnesinių mokėjimų, kuriuos įnešdavo paskolas paėmę būsto savininkai. Visa ši sudėtinga schema leido agentūroms atsisakyti tinkamo pirminių hipotekos paskolų ištyrimo1.

Šiuolaikiniai statistikos metodai, kurių įprastai mokoma verslo mokyklose, suteikė dar vieną galimybę taip elgtis. Statistiškai nemokumo rodiklis gali būti apskaičiuojamas remiantis istoriniais praeities hipotekos paskolų įsipareigojimų neįvykdymo rodikliais. Aukšti reitingai, suteikti hipotekos paskolomis dengtiems vertybiniams popieriams, hipotekos paskolas padarė prieinamesnes, o tai, savo ruožtu, būsto kainas pakėlė į neregėtą lygį. Dėl sukilusių būsto kainų – ir apskritai žemo nedarbo lygio – hipotekos paskolų įsipareigojimų neįvykdymas buvo atsidūręs rekordiškai žemame lygyje2.

Buvo visai nesvarbu, kad statistiniai duomenys, panaudoti skaičiuojant kredito įsipareigojimų neįvykdymo rizikos rodiklį, apėmė tik tuos laikotarpius, kai namų kainos kilo, o dėl to hipotekos paskolos įsipareigojimų neįvykdymas buvo retenybė. Taip pat buvo nesvarbu, kad šie, vadinamieji „finansiniai produktai“, buvo sukurti taip, kad sudarytų mažos kredito įsipareigojimų neįvykdymo tikimybės iliuziją. Išties nesvarbu buvo ir tai, kad apgaulingi reitingai kažkurį laiką, augant namų kainoms, patys buvo svarbus veiksnys, nes jie reikšmingai prisidėjo prie būsto paklausos augimo. Tai nebuvo svarbu, nes reitingų agentūros nebebuvo suinteresuotos vien tik priskirti teisingus reitingus. Jos buvo suinteresuotos skirti reitingus, kuriuos norėtų pirkti vertybinių popierių platintojai, todėl jos ir pasinaudojo savo ankstesne reputacija. Agentūros ėmėsi „kvailių žvejonės“ verslo.

Iš kur mes žinome, kad įvyko šis reitingų nuvertėjimas? Vien tik reitingų agentūra Moody's suteikė 45 000 AAA lygio reitingus vertybiniams popieriams, susietiems su hipotekos paskolomis (2000–2007 metų laikotarpiu). Tik šešioms JAV kompanijoms vėlesniaisiais 2010 metais buvo suteiktas AAA reitingas, ir tai visiškai nebeprimena to ankstesnio dosnumo hipotekos paskolomis grįstiems vertybiniams popieriams3. Reitingų nuvertėjimą taip pat patvirtina stebėtinai atviras Moody's vadovo pareiškimas, kurį jis paskelbė kalbėdamas po visuotinio susitikimo su savo darbuotojais, kuris įvyko prasidėjus krizei: „Kodėl nematėme, kad po kurio laiko didelės galimybės gauti kreditą smarkiai sumažės ir kad iškilusios būsto kainos nukris?.. Sudėtos drauge, šios klaidos parodo, kad arba, vertindami kredito riziką, esame nekompetentingi, arba kad dėl pelno pardavėme savo sielas velniui, o gal buvo šiek ir to, ir kito.“4

1 Pavyzdžiui, Financial Crisis Inquiry Report („Finansų krizės tyrimo ataskaitoje“) p. 126 teigiama, kad: „Reitingavimo agentūrų adekvačiai nereguliavo nei Vertybinių popierių ir biržų komisija, nei kiti reguliuotojai – tokiu būdu buvo neužtikrinami jų suteikiamų reitingų kokybė ir tikslumas. Agentūra Moody's, vertinta komisijos atliekamo tyrimo metu, priskirdama su hipoteka susijusiems vertybiniams popieriams klaidingus reitingus, rėmėsi netiksliais ir pasenusiais modeliais, nesugebėjo atlikti tinkamo turto, kuriuo buvo grįsti šie vertybiniai popieriai, audito, ir toliau rėmėsi šiais modeliais net po to, kai tapo aišku, kad jie buvo klaidingi.“

2 Kristopher Gerardi, Andreas Lehnert, Shane M. Sherlund, and Paul Willen, “Making Sense of the Subprime Crisis,” Brookings Papers on Economic Activity (2008 m. ruduo), p. 69–139. Jie pabrėžia, kad nesugebėjimas numatyti būsimojo būsto kainų nuosmukio tapo esminiu įtakos veiksniu, lėmusiu pernelyg aukštus reitingus. Vėliau smarkiai sumažėjusios būsto kainos buvo vertinamos kaip „krachai“, kurie prieš tai buvo laikomi neįmanomais (p. 142).

3 Financial Crisis Inquiry Report, p. xxv. Taip pat, pasak Charleso W. Calomiriso (žr. “The Subprime Crisis: What's Old, What's New, and What's Next”, pranešimas, skaitytas per Federalinių rezervų banko Sent Luiso padalinio simpoziumą; t. p.“Maintaining Stability in a Changing Financial System”, Jackson Hole, WY, 2008 m. rugpjūtis, p. 21), 80 proc. antrarūšių hipotekos paskolų buvo sudėtos į AAA reitinguotas struktūrines investavimo priemones (orig. conduits) ir 95 proc. – į reitinguotas A arba aukščiau. Finansų krizės tyrimo ataskaitoje (p. xxv) toliau teigiama, kad: „Jūs taip pat sužinosite apie jėgas, nulėmusias Moody's griūtį, tarp jų ir netikslius kompiuterinius modelius, spaudimą iš finansinių firmų, mokėjusių už reitingus, nesibaigiančią kovą dėl rinkos dalies, pajėgų stoką neleidusią tinkamai atlikti darbo (nepaisant gaunamo didžiulio pelno), ir rimtos priežiūros nebuvimą.“

4 Žr. US Senate, Committee on Homeland Security and Government Affairs, Permanent Subcommittee on Investigations, Wall Street and the Financial Crisis, p. 245.