Deja, faktas kaip blynas: vietoj valstiečių rinkiminėje programoje „Darni Lietuva“ žadėtų kvazivyriausybinių struktūrų, o opozicijos priešrinkiminiuose pažaduose numatyto ekonominio proveržio, turime tai, ką turime, t. y. darniai Seime vykstančias politines trydas, kurias kas vakarą visi darniai galime stebėti TV ekranuose, užgerdami darniai pabrangintu alumi.
Būtų visai linksma, jei ne vienas nemalonus dalykas: per šios trydos purslus nebesimato Lietuvos link artėjančios didelės grėsmės, t. y. mažėjančio šalies konkurencingumo. Pasaulio Ekonomikos forumo tyrėjų duomenimis, 2017 metais šalies konkurencingumo indeksas stipriai driokstelėjo žemyn: Lietuva iš 137 šalių iš 35 vietos nukrito į 41. O tai rodo ne ką kita, o kaip tik didėjantį Lietuvos ekonominį neįgalumą.
Bet nenuostabu, kad į tai nė vienas politikas nekreipia dėmesio, nes jų mąstymo piramidėje niekaip netelpa suvokimas, kad maža emigracija, aukštas pragyvenimo lygis ir draugiškos šeimos biudžetui prekių kainos, visų pirma, yra valstybės ekonominio galingumo pasekmė. Ir tik mūsų politikai šventai tiki, kad valstybėje ekonominę gerovę galima sukurti palaksčius su kuokomis apie „gobšius“ darbdavius ir paspaudus juos mokėti didesnius atlyginimus. Arba raštu pareikalavus „Maximos“, kad toji atpigintų kalafiorus. O visi tie konkurencingumai – tai ponų išmislas. Svarbu viską po lygiai padalinti.
Toliau – pamąstymai tiems, kurie nemano, kad visi svarbiausi valstybės klausimai gali būti išspręsti remiantis pirmykščių bendruomenių įstatymais ir kurie ieško atsakymų, kodėl mums nesiseka kurti konkurencinius pranašumus ir stiprinti savo valstybės ekonomiką globaliajame kontekste.
Lietuva – aukštųjų technologijų valstybė? Ir taip, ir ne
Aukštosios technologijos šiuo metu yra svarbiausias instrumentas pasaulyje, skirtas stiprinti valstybių ekonomines galias. Lietuvos vyriausybės atstovai taip pat maitina tautą pažadais, kad neva jau ne už kalnų tas metas, kai į šalį plūstels aukštųjų technologijų įmonės ir tarsi auksinė žuvelė apipils visus Lietuvos gyventojus – nuo jauno iki seno – aukštais atlyginimais ir visa kita išsvajotąja gerove. Kai kas net įsigudrina paskelbti, kad Lietuva jau tapo pasaulio fintech lydere. Taip sakant, „pralenkėme“ net Kiniją, kuri kasmet į fintech sektorių investuoja apie 50 procentų globalinių investicijų (2017 m. jos siekė 4,9 milijardo Eur), ir kurioje fintech sektoriaus kasmetinė apyvarta sudaro apie 100 milijardų eurų. Čia belieka tik paprašyti gerb. Verygos, kad blaivindamas tautą nuo alkoholizmo, nepamirštų išblaivytų mūsų politikų nuo puikybės ir ekonominių haliucinacijų.
Mat tam, kad būtų sukurta aukštųjų technologijų valstybė, pirmiausia reikia dviejų dalykų:
1. daug talentų, galėsiančių tas technologijas aptarnauti;
2. vyriausybės, kuri žinotų, kaip sukurti reikiamą inovacijų ir aukštųjų technologijų ekosistemą, kad valstybė galėtų iš to uždirbti bent jau daugiau nei investuoja.
Reikalai su Lietuvoje esančiais talentais nelabai kokie:
INSEAD (The Business School for the World) atliktame talentų konkurencingumo tyrime „Global Talent Competitiveness Index (GTCI) 2018“, kuris įvertina 119 pasaulio šalių galimybes pritraukti, išlaikyti ir vystyti talentus, Lietuva, švelniai tariant, neblizga. Blogiausiai esame vertinami pagal toleranciją imigrantams (106 vieta), gebėjimą pritraukti talentus (brain gain) (94 vieta), gebėjimą išlaikyti talentus (Brain retention) (92 vieta), verslo ir valdžios bendradarbiavimą (73 vieta). Lietuvoje taip pat labai sunku rasti kvalifikuotus darbuotojus (95 vieta), be to, pagal vidurinio išsilavinimo suteikiamus įgūdžius, esame tik 88 vietoje. Paradoksalu, bet pensijų sistema, padedanti išlaikyti talentus, yra labai palanki (2 vieta). Tikėtina, todėl, kad talentai, nenorėdami mirti iš bado, privalo kuo ilgiau likti darbo rinkoje.
Tragišką Lietuvos situaciją talentų atžvilgiu atspindi ir Pasaulio Ekonomikos forumo kasmet atliekamas šalių konkurencingumo indekso tyrimas. Čia, pagal šalies gebėjimą išlaikyti talentingus specialistus, esame 109 vietoje iš 137 šalių, o pagal mokesčių poveikį skatinimui dirbti – net 121 vietoje.
Bet, nepaisant to, kad turime kone labiausiai demotyvuojančią dirbti mokesčių sistemą pasaulyje, nemažai politikų, mėgstančių emocines trydas labiau nei racionalų protą, nori dar labiau nuskalpuoti šalyje dirbančius talentus papildomais progresiniais mokesčiais. Tos pačios trydos, o ne protas, niekaip neleidžia priimti įstatymo dėl „Sodros“ „lubų“, kuris galėtų paversti Lietuvos mokesčių sistemą bent kiek konkurencingesne ir patrauklesne kurtis aukštųjų technologijų įmonėms. Tačiau jau tampa tradicija, kad bet kokius siūlymus dėl konkurencingos mokesčių sistemos kūrimo ir apskritai šalies konkurencingumo didinimo palaidoja sutartinis visų Lietuvos „šarikovų“ baubimas tema „turtingieji uždirbs daugiau“. Žinoma, „šarikovai“ visus Lietuvos gyventojus kur kas mieliau pavers arba biednais, arba emigravusiais, nei leis, kad žmonės, gebantys organizuoti verslus ir dirbti su aukštosiomis technologijomis, uždirbtų daugiau. O paskui stebimės: ach, ir iš kur tokia emigracija? Ir BVP, matote, didėja, ir minimalus bei vidutinis atlyginimai, o žmonės vis tiek emigruoja...
Reikalai su vyriausybių gebėjimais sukurti gerai veikiančią aukštųjų technologijų ir inovacijų ekosistemą taip pat nekokie.
2017 m. inovacijų švieslentės duomenimis, pagal aukštos pridėtinės vertės eksportą nuo 2010 metų ES reitinge esame stabiliai treti nuo galo, nors lėšų įvairiems moksliniams tyrimams ir MTEP skiriame santykinai labai daug lyginant su kitomis ES šalimis. Akivaizdu, kad nemokame teisingai ir naudingai investuoti savo pinigų. Tiesa, galime pasidžiaugti, kad mokslininkai daug visko tyrinėja, rašo daug mokslinių straipsnių, tik viena smulkmė – valstybė iš to nieko neuždirba arba uždirba daug mažiau nei kaimyninės šalys.
Be to, vyriausybės tikslas tapti aukštųjų technologijų valstybe yra panašesnis į bandymą pasivyti nuvažiuojantį traukinį. Mat jau kone visos aukštųjų technologijų įmonės yra sugužėjusios į JAV, Skandinaviją ir, žinoma, daugiausia į rytų šalis.
Pavyzdžiui, užtenka važiuoti per Dubajaus miestą ir ten pamatysime 3D spausdinimo technologija pastatytus ir gamtą atkartojančius pastatus, daugybę fintech centrų, viršgarsinio transporto sistemas, integruotos elgsenos sistemas, nustatančias nusikaltėlių tapatybes. Pamatysime ir verslo akseleratorius, kurie sujungia valstybės, verslo ir startuolių padalinius. Sužinosime, kaip vyriausybė diegia blockchain technologijas į valstybės valdymą ir sveikatos apsaugą.
O ką pamatysime važinėdami po Vilnių? Daugybę valdininkų kontorėlių ir 56 verslą kontroliuojančias įstaigas ir įstaigėles. Pamatysime ir kokias 56 advokatų kontoras, kurios intensyviai pluša, gindamos verslininkus nuo tų kontroliuojančių institucijų teroro.
Lietuva – agrarinė šalis? Taip!
Gaila, bet per tas politines trydas nė vienas politikas neįžvelgė dar vienos puikios galimybės, kuria galėtų pasinaudoti Lietuva, norėdama truktelėti aukštyn savo ekonomiką. Tai ekologinės žemdirbystės ir maisto pramonės vystymo. Lietuva šiuo atžvilgiu turi viską, kad galėtų šiuose sektoriuose sukurti stiprius konkurencinius pranašumus – švarią gamtą ir orą, daug gėlo vandens ir, svarbiausia, nuo seno išvystytas žmonių kompetencijas ir technologijas. Be to, turi ir puikią rinką, norėdama realizuoti tokią produkciją – tai būtent tolimųjų ir vidurio rytų šalys, kurios jau yra užverstos naujųjų technologijų įmonėmis, bet yra alkanos kokybiškų maisto produktų. Tos šalys kenčia nuo švaraus oro trūkumo, ten nėra arba beveik nėra sąlygų auginti ar gaminti ekologiškus produktus, todėl ten gyvenantys žmonės, nepaisydami kainų, graibsto viską, kas užtikrintų jiems kuo sveikesnę mitybą.
Tam, kad šioje srityje būtų galima kurti konkurencinius pranašumus, be abejonės, reikia modernizuoti Lietuvos žemės ūkį pagal 21 amžiaus poreikius. Pasaulio ekonomikos forumo ekspertai, kartu su Inovacijų fondu NESTA, jau yra paruošę ir viziją, kaip turės atrodyti konkurencingas žemės ūkis po kelerių metų. Šiuose dokumentuose mes matome ir išmaniuosius bepiločius traktorius, ir robotus, atliekančius visus žemės ūkio darbus, matome dronus, kurie vietoje agronomų atliks stebėjimo darbus ir planuos procesus. Matome ir Big Date technologijas, kurios analizuos daugybę nestruktūruotų duomenų, pavyzdžiui, tam tikrais davikliais stebės kiekvieno gyvulio kūne kas minutę vykstančius procesus. Šioje vizijoje matome ir naujus verslo modelius, tarkime, tokius, pagal kuriuos šiuo metu veikia „Uber“ sistema. Naudojant tokius modelius, žemės ūkio produkcija dronais bus pristatoma tiesiai iš ūkininko valdų kiekvienam gyventojui į namus. Negana to, kiekvienas vartotojas, pasitelkus Big date technologijas, gaus visą informaciją apie produktą. Pavyzdžiui, pirkdamas sūrį, žinos, iš kokios karvės pieno tas sūris pagamintas, kur ta karvė ganėsi, kuo buvo maitinta, kokiomis ligomis sirgo, kokią turi genetiką ir taip iki kelių tūkstančių duomenų. Šios technologijos leis žymiai atpiginti maisto produktus, eliminuojant prekybos tarpininkus, be to, jais bus kuriami konkurencingi produktai, kurie pasaulio rinkose įgis papildomą pridėtinę vertę dėl absoliučios informacijos pateikimo.
Kaip Lietuvos vyriausybė galėtų išnaudoti šias didžiules galimybes ir sukurti konkurencingą žemės ūkį tam, kad ateityje Lietuva turėtų didelį pajamų srautą iš eksporto rinkų? Atsakymas paprastas – daryti tai, ką daro kitų šalių vyriausybės ir investuoti savo resursus į technologinį atsinaujinimą. Bet tikrai ne į kaimo „kultūrkes“, kaip yra iki šiol Lietuvoje. Bet kur tau... Vietoj intensyvesnės paramos norint modernizuoti technologijas, ūkininkai iš valstiečių gauna... didesnius mokesčius. Ir ne todėl, kad buvo atlikti ekspertų skaičiavimai apie ŽŪ perspektyvą, ne todėl, kad buvo sukurta nauja vizija ir strategija ar atliktas konkurencingumo tyrimas. Nauji mokesčiai atsiranda tik todėl, kad vienai gerklingai Seimo moteriškei nepatiko Karbauskis... Ir kuri, pamojavusi neva ekonominiais, bet iš tiesų tik plūgo rankenos vertais skaičiavimais, privertė visą valstiečių kvazivyriausybinę struktūrą pridėti į kelnes. Ir visai nesvarbu, kad Lietuvos žemės ūkio sektoriuje dirba net 9 procentai dirbančiųjų (ES vidurkis tik 5 procentai), o ŽŪ ir maisto produktų eksportas sudaro didžiąją dalį visame Lietuvos eksporto pyrage. Ir nesvarbu net tai, kad maisto kainas galima atpiginti naudojant naujus verslo modelius, o ne ribojant prekybos tinklų koncentraciją iki 10 procentų, kaip to nori valstiečiai, ar reguliuojant kalafiorų antkainius, kaip to norėjo praeitos kadencijos svieto lygintojai.
Tai dar vienas akis badantis pavyzdys, kaip politinė tryda, kaip koks cunamis, nušlavė galimybę Lietuvai sustiprinti savo konkurencingumą ir ekonominę galią.
Tikėtina, kad iš ūkininkų konfiskuoti pinigai vėl sugrįš į kaimą. Bet sugrįš ne naujų ir modernių technologijų bei verslo modelių pavidalu, bet už juos bus pastatyta dar viena „kultūrkė“ ar suremontuota tuščia mokykla. Tam, kad prieš rinkimus jose galėtų apsilankyti aukštas politikas ir papasakoti keliems kaime likusiems pensininkams ar bedarbiams apie regioninės atskirties mažinimą.
Situacija gamybos sektoriuje ne ką geresnė. Šalyje veikiantys konkurencijos įstatymai, pagrįsti socialinio teisingumo principais, daro viską, kad įmonės negalėtų konkuruoti pasaulyje, išnaudodamos masto ekonomijos efektą. Nes pagal šalyje veikiančius įstatymus, Lietuvoje niekada negalės įsikurti tokio dydžio įmonė, kokia galėtų būti, tarkim, Lenkijoje, jau nekalbant apie Kiniją ar JAV.
Pajėgumų išnaudojimas jau pasiekė kritinę 80 procentų ribą, tačiau įmonės investicijomis į plėtrą ar technologinį atsinaujinimą nesišvaisto. Natūralu, kad visi resursai metami į atlyginimų didinimą, desperatiškai dar bandant išsaugoti likusius darbuotojus. Tačiau vyriausybėms dėl to galvos neskauda ir didžioji ES pinigų suma skiriama ne tam, kad būtų užtikrinamas valstybės konkurencingumo didinimas ir technologinis progresas, bet visokiausiems infrastruktūriniams įsisavinimams. Kaip žinia, ten, kur galima labiau pasitarnauti ne valstybės, o konkretaus politinio posto ateičiai. Pavyzdžiui, už kokią „kultūrkę“ kaime nusipirkti rinkėjų meilę sau ar savo partijai.
O kartu su „kultūrke“ naiviems rinkėjams padovanoti dar statistinių lentelių apie gerėjančią ekonomiką. Pavyzdžiui, kone su fanfaromis ištrimituoti žinią apie tai, kad investicijos į mašinas ir įrengimus 2017 metais pasiekė... 2007 metų lygį. O Bože, kokia laimė... Per 10 metų pasivijome dešimtmečio senumo rodiklius... Nors tai buvo „pigiausių“ ir tinkamiausių pinigų investicijoms laikotarpis. Tačiau ką gi tas rinkėjas, atbėgęs prieš rinkimus kartu su valdžios geradariu į naujos „kultūrkės“ atidarymą, supras apie tas investicijas į mašinas ir įrengimus. Lygiai taip pat, kaip ir nesupras, kad atlyginimai auga, kai pinigai investuojami į technologijas, o ne į įvairius paminklus ar infrastruktūrinius projektus, nes jokios atsakomybės už valstybę neturintys politikai jau išugdė tokią sau patogią rinkėjų kartą, kuri tiki, kad visų šalies problemų priežastis – gobšieji verslininkai, o ne valdžios galvos, pasižyminčios visiškais negebėjimais valdyti valstybės pinigus.
Lietuva – gig economy kūrėja. Apie ką čia?
Bloomberg Global Business 2018 forume verslo lyderiai kalbėjo apie visiškai naują šalių ekonomikos skatinimo modelį – gig economy arba trumpųjų paslaugų ekonomiką.
Kinijos verslininkas Jack Ma teigė: „Nustokite pagaliau džiaugtis gamybinėmis darbo vietomis. Tokios darbo vietos pamerktos išnykti – jas pakeis dirbtinis intelektas ir robotai. Kalbant apie gamybą, mes greitai nebematysime etikečių „pagaminta Kinijoje“ ar „pagaminta USA“. Mes matysime tik vieną etiketę: „pagaminta internete“.
Pasaulio verslo lyderiai pastebėjo, kad ateitis priklauso paslaugų industrijai ir smulkiajam verslui, kuris ateityje net 60 procentų taps globalus. Tai reiškia, kad vyriausybės visą savo dėmesį turi skirti smulkaus verslo ir žmonių, kurie susikuria sau darbo vietas, skatinimui. Tema plati, tačiau neverta plėtoti, nes Lietuvoje visi šie žmonės vadinami gyvulių ūkiu ir visokiausi laimės ekonomikos kūrėjai naujų mokesčių pavidalu pasiruošę juos nušluoti nuo žemės.
O premjeras kol kas džiaugiasi, kad praėjusiais metais šalyje buvo sukurta daug gamybinių darbo vietų ir kitais metais bus sukurta dar daugiau. Tiesa, dar galime pasidžiaugti, kad pagal pasaulinį gamybinės rizikos indeksą (Cushman & Wakefield) esame antroje vietoje po Kinijos. Tai reiškia, kad mūsų patrauklumas gamybinėms investicijoms yra labai aukštas. Ir aukštas ne tik dėl mažos stichinių nelaimių rizikos ar gero elektros tiekimo, bet, visų pirma, dėl... žemų veiklos kaštų ir, žinoma, dėl mažų atlyginimų. Žodžiu, džiaugiamės, kad esame investuotojams patrauklūs mažais atlyginimais, bet jiems, atėjus į Lietuvą, pykstame už tai, kad taip mažai „moka“. Tiesa, tyrėjai čia neįvertino, kad Lietuva turi daug kitų stichinių nelaimių, kurios pavojingesnės už gamtos išdaigas. Pavyzdžiui, turi eurokomisarą Andriukaitį, kuris metų metus, besišildydamas Europos biurokrato kėdėje, kartas nuo karto patiria regėjimus apie tai, kad Lietuvai reikia vis naujų mokesčių. Aišku, turi ir nepakartojamą Seimą, kuris savo politinėmis trydomis gali aptaškyti viską, kas tik papuola po ranka: ir šalies konkurencingumą, ir ekonomiką, ir pačią Lietuvos perspektyvą.
Šie pastebėjimai atskleidžia kelis esminius faktus, kodėl mes esame ir dar ilgai būsime ekonomiškai gležna valstybė, kovojanti su niekada nesibaigsiančiomis pasekmėmis – emigracija ir mažais atlyginimais.
Pirma, aukštų technologijų valstybės sukurti negalime, nes tiesiog nemokame. Antra, agrarinės valstybės turėti nenorime, nes tai neleidžia lietuviškas „onoras“, be to, šventasis džihados karas prieš ūkininkus šiuo metu yra daug svarbesnis nei kažkokia emigracija.
Trečia, apie naujus ekonomikos modelius Lietuvoje net galvoti yra nuodėmė, mat kažkieno įtakingoje galvoje išsikerojusi pseudoidėja šalyje sukurti neaišku kokios laimės ekonomiką ir ištaškyti savarankiškai dirbančius žmones yra svarbiau, nei tiesiog imti ir tapti mūsų valstybei bent kiek konkurencingesne, nei yra iki šiol.
Užtat, ką jau galime, tai tikrai galime: kurti sąmokslus, intrigas, komisijas, apkaltas ir visa kita... Šioje vietoje tikrai esame konkurencingi. O pagal Seime vykstančių apkaltų skaičių pirmaujame pasaulyje. Na, bent tuo galime pasipuikuoti. Tik gaila, kad nuo šio veiksmo valstybės biudžetas pinigais nesipildo, o atvirkščiai – tuštėja.
Kaip ir tuštėja nuo neatsakingų sprendimų, kurie yra paremti atskirų politikų nieko bendro su realybe neturinčiomis fantazijomis. Pavyzdžiui, už valstiečių fantazijas išblaivyti tautą užsimokėjome didžiuliais biudžeto nuostoliais, nors rezultato jokio: apsinuodijimų alkoholiu nesumažėjo, nusikaltimų dėl alkoholio nesumažėjo, kas gėrė, tas iki šiol geria. Dabar svajojame valstybėje, kurios pagrindinis tikslas, anot aukščiausių vadovų, yra svieto lyginimas, sukurti aukštųjų technologijų valstybę. Ir tai dar ne pabaiga. Kažkas jau svajoja čia sukurti laimės ekonomiką. Tik neaišku, kiek vėl už tokius pasvajojimus teks užsimokėti.
