Darbo tarybą reikia įsteigti iki metų pabaigos?
Vienas pagrindinių mitų, sklandančių apie darbo tarybas, jog darbdavys privalo įsteigti darbo tarybą ir tai padaryti turi dar iki šių metų pabaigos. Tačiau vienintelė darbdavio pareiga šiuo atveju – pasiūlymas darbuotojams tokią darbo tarybą steigti ir paskirti rinkimų komisiją.
Tiesa, darbdavio pareigos dėl darbo tarybų rinkimų inicijavimo atsiranda tik tada, jei įmonėje yra 20 ir daugiau darbuotojų bei nėra veikiančios profesinės sąjungos. Jei pakankamas kiekis darbuotojų neišreiškia noro kandidatuoti į darbo tarybą, rinkimai neįvyksta ir darbo taryba nėra sudaroma. Kiti rinkimai gali būti organizuojami esant ne mažiau nei 10 darbuotojų iniciatyvai ir ne anksčiau nei už pusės metų.
Tiek tarptautinis, tiek nacionalinis teisinis reguliavimas nurodo, kad kiekvienas darbuotojas pats laisvai apsisprendžia, ar nori kandidatuoti į darbo tarybą. Taigi iki kitų metų sausio 1 d. darbdavys neprivalo įsteigti darbo tarybos, o tik pasirūpinti rinkimų komisijos paskyrimu.
Šiam kodekso įpareigojimui įvykdyti darbdavys privalo pasirūpinti tam tikru reikalingų dokumentų rinkiniu. Ši administracinė našta bus lengviau pakeliama vidinį teisininką turinčioms įmonėms, o mažesnėms rinkoje esama įvairių pasiūlymų: nuo individualizuotų išorinių teisės specialistų konsultacijų iki teisinių dokumentų šablonų duomenų bazių, tokių kaip, pavyzdžiui, LegalDrive.lt, siūlomų dokumentų paketų.
Darbo tarybos naudingos verslui?
Kitas gajus mitas – darbo tarybų nauda darbdaviams. Tačiau laikantis visų Darbo kodekso naujovių, darbo tarybos verslui ne tik kad nenaudingos, bet ir apsunkinančios darbą.
Visų pirma, darbo tarybos įkūrimas sukuria darbdaviui itin didelę administracinę naštą. Jam teks su šiuo institutu konsultuotis daugeliu klausimų, tai reiškia – atskleisti savo ketinimus darbo tarybai bei tinkamai įforminti biurokratines konsultacijų procedūras norint priimti pagrindinius verslo ir organizacinius sprendimus.
Pagal naują Darbo kodeksą, konsultacijų procedūras darbdavys turės vykdyti dėl įvairių vietinių norminių teisės aktų patvirtinimo ar pakeitimo. Pavyzdžiui, dėl darbo tvarkos taisyklių, normų, apmokėjimo sistemos, naujų technologinių procesų įvedimo tvarkos, priemonių, galinčių pažeisti darbuotojų privatų gyvenimą, lygių galimybių politikos, grupės darbuotojų atleidimų iš darbo, reorganizavimo ir t. t.
Nors konsultacijos jokiu būdu nereiškia, kad darbdavys privalės atsižvelgti į darbo tarybos pageidavimus, vien pati procedūra lems sprendimo priėmimo atidėjimą bei papildomų administracinių išteklių poreikį. Būtent tai labai apsunkins operatyvų verslo valdymo sprendimų priėmimą.
Be konsultavimosi procedūrų naujasis kodeksas numato ir dar vieną didelę administracinę naštą darbdaviui – reguliarųjį darbo tarybos informavimą. Kartą per metus darbdavys privalės pateikti darbo tarybai ataskaitą, kurioje turės apžvelgti įmonės būklę, darbuotojų veiklą, įvykusius darbo užmokesčio pokyčius, darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių naudojimo rezultatus ir t. t.
Galima suprasti, kad tokios ataskaitos apimtis yra palyginama su metinės ataskaitos apimtimi, o gal net ją ir viršija. Taigi administracinių išteklių poreikis tokiai ataskaitai parengti bus didelis, nors ir tik kartą per metus. O kaip ir konsultavimosi procedūros atveju, pažeidus reikalavimus dėl reguliariojo informavimo, tiek darbo tarybos, tiek Valstybinės darbo inspekcijos iniciatyva galės būti taikomos administracinės sankcijos.
Be jau išvardintų procedūrinių reikalavimų darbo taryboms bei jų nariams, darbdavio sąskaita yra suteikiamos ir papildomos garantijos, papildomai kainuojančios darbdaviui. Jis darbo tarybos veiklai turi skirti nemokamą patalpą, darbo priemones, dalyvavimo mokymuose galimybę ir pan. Taip pat darbo tarybų nariai savo kadencijos laikotarpiu ir 6 mėn. po jos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva, o jų darbo sąlygos negali būti pablogintos.
Darbo tarybos gins darbuotojų teises?
Pastebiu, kad darbo tarybų reikalingumas dažnai pagrindžiamas tuo, jog šis organas gins darbuotojų teises. Tai – dar vienas mitas viešojoje erdvėje.
Deja, bet niekas negali paaiškinti, kokiu būdu tos teisės bus ginamos, nes, kaip matome, darbo taryba atlieka tik patariamąjį vaidmenį. Pavyzdžiui, darbdavys nori patvirtinti darbo tvarkos taisykles. Paruošęs projektą jis gali kreiptis į darbo tarybą su klausimu, ar jie turi kokių pasiūlymų. Esmė tame, kad darbdavys tuos pasiūlymus gali visiškai ignoruoti ir į juos neatsižvelgti, tik juos išklausyti.
Antras svarus argumentas – darbo taryba nėra juridinis asmuo, todėl neturi jokių savų išteklių – čia išrenkami tie patys įmonės darbuotojai, kurie, sunku tikėtis, kad turės žinių apie darbo teisę ar finansus, o samdytis ekspertų neturės už ką.
Pavyzdžiui, su profsąjungomis – kiek kitaip. Tai juridinis darinys, kurio nariai disponuoja tam tikru biudžetu, samdo teisininkus, ekonomistus ir bent jau teoriškai gali atstovauti darbuotojų interesams, sudarydami kolektyvinę sutartį, skelbdami streikus ir pan. Darbo taryba nieko panašaus daryti negali – tai tėra menama darbuotojų atstovavimo galimybė, skambiai pavadinta darbuotojų teisių gynimo instrumentu, bet realybėje pasireiškianti tik kaip dar daugiau popierizmo.
