Kyla prieštaringos mintys. Dažnas pagalvoja: kaip būtų gera, kad žiūrovų daugiau netektų liūdinti nelinksmais išskraidančios Lietuvos vaizdais, kad matytume kuo daugiau tokių pradėtuvių švenčių.
Lietuva tokiems būsimiesiems naujakuriams iš svetur - šiuolaikiško intelektualaus potencialo ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos šalis. Šalis, išraižyta intensyvaus tarptautinio transporto koridorių, su strateginėmis jų sankirtomis, lengvai pasiekiama ir patogi transeuropiniam tranzitui. Jūrų valstybė su šiauriausiu neužšąlančiu Baltijos uostu, įrištu į tankų labai geros kokybės kelių tinklą.
Vilnius ir Kaunas, kaip reta, nekontrastingų dydžių didieji krašto miestai. Ne tik pagrindinėmis pasaulio ir ypač gretimų tautų kalbomis gerai kalbantys gyventojai, bet ir ilgaamžė pažintis su kaimynais, jų psichologija ir mentalitetu.
Tai didelės valstybės ir tautos geoekonominės, intelektualinės vertybės. Stiprybės, jei pasinaudosime Vakaruose dažnai vartojamo akronimo (santrumpos) SWOT dėmenimis: „Stiprybės", „Silpnybės", „Galimybės" ir „Pavojai". Pabandykime, nors ir ne paeiliui, per likusių dėmenų prizmę peržvelgti pavadinime užsibrėžtą Lietuvos siekį tapti regiono lydere.
Krašto galimybės: lietuviškasis "Silicio slėnis"
Lietuvos ateities kelias - ne tik toliau inovatyviai plėtoti tradicinę, bet ir apgalvoti žygius vystyti įvairiašakę aukštųjų technologijų pramonę. Priimdami dėmesin pasaulio ir regiono tendencijas, krašto ūkio ir ekonomikos raidos įžvalgų kūrėjai perspektyviausiomis Lietuvai aukštųjų technologijų sritimis laiko lazerius, šviesos šaltinius pramonei, diagnostikai ir mokslo tyrimams, precizinius optinius lazerių komponentus, šviesos technologijas, informatikos ir komunikacijų technologiją, energetiką biotechnologijas (farmacinę biotechnologiją, produktus molėkulinei biologijai ir diagnostikai, pramoninę biotechnologiją ir agrobiologiją).
Užsienio specialistai, tyrę Lietuvos galimybes, konstatuoja Vilniuje ir Kaune esantį pakankamai pajėgų ir susitelkusį mokslinių tyrimų žmogiškąjį potencialą, bet kartu pažymi technologinės plėtros teritorinę dispersiją, ypač koncentruotos, sutelktos gamybinės bazės stoką. Didelio našumo aukštųjų technologijų srityje ir konkurencingumo, jų nuomone, galima pasiekti tik sukūrus kooperuotą, integruotą, suvienytą mokslo tyrimų ir eksperimentinės gamybos bazę, atvėrus galimybes bendradarbiauti, bendrauti akis į akį (ir ne tik darbe) įvairaus spektro mokslininkams, gamybininkams ir akademiniam personalui.
Tokias sąlygas atitiktų lietuviško „Silicio slėnio" kūrimas, išskirtinės sąlygos šiam mokslo ir eksperimentinės gamybos telkiniui, jo padalinių specializacija, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos suartinimas. Jaukios užmiesčio sąlygos darbuotojų darbui, buičiai ir poilsiui, toli nuo didmiestiško šurmulio, gyvenimo tempo, oro taršos, tyras oras, gamtos ir gyvenamosios aplinkos simbiozė. Pėsčiųjų ir dviračių takai gyvenamuosiuose kompleksuose, eliminuotas bet koks taršus vidaus transportas. Greitaeigis ir lengvai pasiekiamas susisiekimas su didžiaisiais administraciniais, kultūros, serviso ir rekreacijos centrais.
Visa tai -- teritoriškai ir hierarchiškai diferencijuoto šalies socialinės, ekologinės raidos ir teritorijų tvarkymo reguliavimo regioninės politikos sfera.
Kaip pastebima Lietuvos laisvosios rinkos instituto pranešime: „Vilnius – šalies investicijų traukos centras, čia sukoncentruota net du trečdaliai užsienio investicijų. Dėl to čia didžiausi atlyginimai, bedarbystė – viena mažiausių. Sostinė – vienintelė iš didžiųjų miestų, kur gyventi ir dirbti atvyko daugiau žmonių, nei išvyko. Tiesa, kiti didieji miestai sostinei vis labiau lipa ant kulnų".
Tikriausia, nekyla abejonių, kad aukščiau minėtas reiklias sąlygas geriausiai atitiktų Vilniaus ir Kauno dvimiestis. Apgalvotai kuriamas ir valdomas, šis urbanizuotas ruožas jau per dešimtmetį galėtų tapti produktyviu aukštųjų technologijų generavimo ir kūrimo regionu.
Kuo jis pasižymi jau dabar?
Tai specifinis, tiesia linija (tradiciškai tarp centrinių paštų) 92 kilometrų ilgio Vilniaus ir Kauno tarpumiestis, su daugeliu išskirtinių charakteristikų, labiau urbanizuota žmonių gyvensena, švytuokliškais ryšiais su abiejų „polių" miestais.
Apibrėžta jo teritorija sudaro 17 820 kv. km arba 27,3 proc. visos Lietuvos ploto, jame gyvena 870 tūkst. žmonių, o tai 30,9 proc. šalies gyventojų (1980 m. jų buvo 996 498). Čia įsikūrė 19 savivaldybių, veikia 15 universitetų, sukuriama 54 proc. Lietuvos BVP, 25 proc. Baltijos šalių BVP.
Regiono perspektyvos neliko nepastebėtos: 2006 ir 2007 metais „FDI Magazine" ekspertai iš „Financial Times Group", ištyrę 140 Europos miestų, Vilniaus ir Kauno regionui suteikė „Europos ateities regiono" (angl. „European Region of the Future") vardą ir sertifikatą.
Įveikiamos silpnybės
Tarp Baltijos jūros regiono šalių Lietuva išsiskiria tuo, kad kad jos sostinė Vilnius - ne jūros uostas, bet tipingas „sausumos" miestas, nutolęs nuo regioną vienijančio interesų lauko - Baltijos jūros. Jūrų uosto reikšmė vertinta labai aukštai, kai oficialiai buvo „kalibruojami" Baltijos jūros regiono miestai: iš dešimties aukščiausią rangą („Euro City") gavusių miestų net septyni - jūrų uostai (Berlynas, Hamburgas, Helsinkis, Kopenhaga, Minskas, Oslo, Peterburgas, Ryga, Stokholmas ir Varšuva).
Mūsų sostinė, beje, kaip ir Klaipėda pateko tik į antrąją („Baltic City") „lygą", kartu su dar aštuoniolika BJR miestų. Beje, Vilnius tarp jų vienintelis grynai „sausas" miestas (matyt, aukštiesiems regiono strategams smukdyti žemiau šį praeityje garsų istorinį miestą „nekilo ranka").
Kebli, ekscentriška, nepatogi į Rytus nuo krašto vidurio nutolusios sostinės geografinė padėtis -skausmingas kažkada garsios krašto praeities priminimas, didelių nuo jo atplėštų žemių padarinys. Tai nemenkas trūkumas kontaktams su ES šeimos narėmis vakaruose, bet ypač vidiniams ryšiams. Ne viena pasaulio valstybė tokį dėl įvairių priežasčių susidariusį sostinių padėties ekscentriškumą išsprendė statydamos naują sostinę arba perkeldamos jų vietą arčiau krašto „svorio centro": Brazilija, Kazachstanas, Nyderlandai, Nigerija, Vokietija.
Lietuvai to neprisireiks.
Padėtį gali pagerinti krašto svorio centro slinktis į vakarus, krašto vidurio link pagal jau funkcionuojančią ašį į Kauną. Kai dabar sunkiai suvaldoma (ir tokia gali likti) abiejų didžiausių krašto miestų teritorinė plėtra koncentriškais ratilais į pakraščius jau įgauna katastrofišką mastą, jos sutelkimas ir nukreipimas jau esamų miestų ir miestelių pūpsniais ant minėtos ašies atitiktų šiuo metu moderniausios urbanistinės sampratos - koncentruotos dekoncentracijos doktriną, o potencialų jungtis stimuliuotų sinerginius dvimiesčio jungties privalumus.
Susisiekimas šia ašimi super-greitaeigiu bėginiu transportu skatintų tarpumiestyje lietuviškojo „Silicio slėnio" plėtotę ir išvestų Lietuvą į regiono lyderius.
Tokio mokslo ir technologijų klasterio -- lietuviškojo „Silicio slėnio" formavimasis neapsieitų be užsienio kapitalo, investuoto į naujų įmonių kūrimą. Kaip teigia šios srities specialistai, tam yra tik vienas kelias – jis turi tapti garsiu ir įgyti žinomą vardą verslo pasaulyje. Tai gali būti padaryta, pirmiausia, tik pasitelkus vietinius finansinius resursus, savomis jėgomis pradedant steigti modernias aukštų technologijų įmones, artimai bendradarbiaujant su tarptautinėmis korporacijomis.
Labai maža tikimybė, kad pastarosios kurs savus mokslinių tyrimų padalinius regione, jei tam pirmiau nebus linkusi vietos valdžia ir pramonė, jei jos reikiamai nerems mokslo tyrimų, neugdys pakankamo masto bei kvalifikacijos žmogiškojo mokslo potencialo, savo jėgomis neplėtos ir nekurs reikiamos, aukščiau nusakytos mokslo, gamybos ir habitatinės bazės.
Pavojai dvimiesčiui
Dvimiestis - ne mokslininkų fantazijose gimęs Lietuvos miestų tinklo naujadaras. 2002 m. spalio 29 d. Seime priimtu įstatymu aprobuotas Lietuvos teritorijos Bendrasis planas, kuriame Vilniaus ir Kauno dvimiestis (dipolis) patvirtintas kaip krašto urbanistinio stuburo svarbiausias slankstelis, kaip europinio masto metropolinio centro (Euro City) kūrimo prielaida.
Pirmaisiais dvimiesčio įteisinimo metais tiek žiniasklaidoje, tiek ir abiejų miestų gyvenime kilusią euforiją palengva ėmė stelbti vis stiprėjanti priešprieša, aštrūs pareiškimai, atbaidančios nuomonės. Pastaruoju metu paskui aukštuosiuose sluoksniuose kylančią skepticizmo bangą seka raginimų vos ne grįžti į bažnytkaimių ir „bakūžių samanotų" Lietuvą šleifas.
Artėja 2020 metai. Baigsis aukščiau minėto Bendrojo plano įgaliojimai. Kyla pagrįstos abejonės ir pavojus: ar naujojoje jo redakcijoje nebus išgirsti „antidvimiestiški" balsai, ar nebus pamiršta joje pakartotinai įrašyti įsakmias nuorodas dėl dvimiesčio? Ar entuziastingi ankstesni dvimiesčio atgarsiai neliks tik prisiminimuose?
Raktas į regiono lyderystę
Užsienio tarptautinės verslininkystės specialistai yra prasitarę, kad Lietuva galėtų tapti net Europos Singapūru. Būkime kuklesni: Lietuvai labai reikalingas oficialiai pripažintas Europinio rango didmiestis („Euro City") - metropolinis megapolis, atveriantis nepalyginamai didesnes perspektyvas ne tik ES.
Be jo, Baltijos jūros regiono koordinatorių sudarytuose imperatyviuose žemėlapiuose ištisai padengta Rygos, Minsko ir Varšuvos įtakos zonų skrituliais, Lietuva gali likti pilkąja Europos vieta.
Likimas net ir nepalankiomis demografinėmis sąlygomis Lietuvai suteikia istorinę progą siekti aukštos europinio masto pozicijos.
Dvimiestis - raktas į jos duris.
