Mano idėja 100 metų gimtadienį švęsti besiruošiančiai Lietuvai: pagaliau priimkime plataus masto politinį sutarimą dėl pensijų sistemos ir palikime ją ramybėje bent 20 metų. Po tokio netrumpo laikotarpio bent jau galėsime objektyviai vertinti savo pasirinkimo rezultatus, nes būtent ši sritis yra niekaip nesuderinama su skuba ir dažnais bei radikaliais pertvarkymais.
Gerėjant gyvenimo sąlygoms ir stiprėjant sveikatos apsaugai, gyvenimo trukmė išsivysčiusiose valstybėse auga. Laimingi, smalsūs, švytinčiomis akimis po užsienio šalis keliaujantys ir aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys senjorai Skandinavijoje ar aukšto pragyvenimo lygio Azijos valstybėse yra kasdienybė. Kai Lietuvoje sau tai gali leisti retas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus.
Keliai į tinkamą aprūpinimą senatvėje gali būti skirtingi ir priklausyti nuo šalies ekonominės situacijos, tradicijų, drąsos, inovatyvumo ir ... kantrybės. Visas šalis, kurios gali būti pavyzdžiu mums, vienija sunkiausiai išlaukiamas faktorius – laikas. Nė vienoje šalyje orus gyvenimas senatvėje nebuvo sukurtas per dieną ar 10 metų: kiekviena pasiteisinusi idėja kasdienio gyvenimo realybe virto tik praėjus užtektinai laiko.
II pakopos pensijų fondai, pradėję pratinti Lietuvos dirbančiuosius prie savarankiško kaupimo senatvei, nuolat atsiduria reformų ir pertvarkymų taikiklyje. Per 17 metų nuo jų veiklos pradžios įvairūs teisės aktai buvo pakeisti net kelias dešimtis kartų, per 2008 metų krizę pervedimai į juos buvo sumažinti, dabar – pamažu atstatomi. Valdantieji vėl turi įvairių minčių ir idėjų, kaip reformuoti II pakopos pensijų sistemą, nors ji net nespėjo užauginti savo pirmos kartos klientų, kurie būtų kaupę visą savo darbingą amžių ir galėtų objektyviai vertinti realų indėlį į pensiją.
Gerovės valstybė nereiškia gerovės vienai kuriai nors visuomenės grupei čia ir dabar. Nesvarbu, ar tai būtų dabartiniai ar būsimi pensininkai. Gerovė visų pirma reiškia, kad matome, kas vyksta ir suprantame, ką daryti, kad galėtume tinkamai atsakyti į šiandieninius iššūkius ir neužkrauti savo nepadarytų namų darbų tiems, kurie bus po mūsų.
Dėl emigracijos ir mažėjančio gimstamumo dirbančių bei mokesčius mokančių žmonių skaičius Lietuvoje mažės. Tai faktas. Ilgėjant gyvenimo trukmei senjorų skaičius augs. Dar vienas faktas. Tokiame demografiniame kontekste būtų netoliaregiška susikoncentruoti vien į pensijų mokėjimo klausimą, nesvarbu, kas tą darytų – „Sodra“ ar valstybės biudžetas. Lėšų reikės sveikatos, globos sritims, slaugai. Kaip ir jaunų žmonių kompetencijų didinimui, perkvalifikavimui, integravimui į sparčiai besikeičiančią darbo rinką. Globalios tendencijos ir laisvas judėjimas jau dabar skaudžiai atsiliepia Lietuvai, kuri kenčia dėl emigracijos. Ir socialinis aprūpinimas tikrai nėra paskutinės svarbos klausimas tiems, kurie apsisprendžia kurti savo gyvenimą svetur.
Būkime atviri - šimtmetis ateis ir praeis. Bet gyvenimas tęsis. Tad galvokime toli į ateitį ir leiskime svarbiausiems sprendimams subręsti. Tokie svarbūs klausimai, kaip pensijų sistema, kuri lems didžiosios dalies visuomenės gyvenimą ateityje, turi būti apmąstyti, išdiskutuoti ir turėti platų politinių jėgų bei įvairių visuomenės grupių pritarimą. Asmeninės gerovės stabilumas kuria stabilumą visai valstybei ir atvirkščiai. Tai suprasti labiausiai ir norėtųsi palinkėti 100 metų jubiliejų švenčiančiai Lietuvai.
