Vasaros pabaigoje viešojoje erdvėje nuskambėjo 700 tūkst. vykdomųjų bylų skaičius, privertęs kilstelti ne vieną antakį. Nors greitai paaiškėjo, kad šis skaičius yra netikslus ir asmenų, turinčių vykdomųjų bylų, skaičius siekia beveik 200 tūkst., tai vis tiek yra gerokai per daug. Galima numanyti, kad panašus skaičius žmonių balansuoja ties vykdomosios bylos riba. Lietuva nėra tokia turtinga, kad galėtų sau leisti lengva ranka į finansinį paribį nustumti 400 tūkst. darbingų žmonių.
Galima tik įsivaizduotu, ką tai reikštų mūsų šalies ekonomikai. Tai, kad labai reikšmingos piliečių dalies finansinė laisvė de facto neegzistuotų, sukeltų grandininę reakciją, kuri vienaip ar kitaip paliestų visus ekonomikos sektorius. Žinoma, valstybė nesugriūtų, bet pasekmės labai skaudžios.
Savo veikloje dažnai susiduriu su žmonėmis, kuriuos spaudžia finansiniai įsipareigojimai ir antstolio grėsmė jiems darosi labai reali. Absoliuti dauguma jų dažniausiai nori ir gali patys išspręsti užgriuvusius finansinius sunkumus. Kaip galime jiems padėti?
Ilgalaikis sprendimas būtų finansinis piliečių švietimas, prasidedantis mokykloje. Kad ir kaip viešojoje erdvėje nuvalkiotas būtų šis žodžių junginys, bet tai padėtų ilgalaikius pamatus žmonių ir šalies finansinei gerovei.
Finansinio raštingumo pamokos turi tapti tokios pat įprastos kaip matematika ar anglų kalba. Jose turime žmonių kalba mokyti kasdienių finansinių situacijų. Rezultatų sulauktume pakankamai greitai, mat statistika rodo, kad dažniausiai su pinigais elgtis nemoka 18–25 m. piliečiai, kurių to nemokė mokykloje ir kurie dar nespėjo finansinio raštingumo įgyti gyvenime savo kailiu.
Tačiau negalime laukti, kol užaugs racionaliai savo finansus tvarkanti karta. Problema yra karšta ir ją gesinti turime dabar.
Nuosaikus būdas pagelbėti su finansinėmis problemomis susiduriantiems žmonėms galėtų būti valstybės remiama probleminių finansinių įsipareigojimų refinansavimo programa. Įsivaizduokite situaciją, kuomet žmogus uždirba 600 eurų, o jo finansų įsipareigojimai siekia 150 eurų per mėnesį. Pajamų ir įsipareigojimų santykis nesiekia įstatyme numatytos 40 proc. ribos, tad viskas kaip ir gražu.
Tačiau, kaip dažniausiai būna gyvenime, atsiranda neplanuotos išlaidos. Sakykime, bauda už kelių eismo taisyklių pažeidimą, kurią reikia sumokėti. Dauguma žmonių rinktųsi – mokėti baudą arba vykdyti jau turimą finansinį įsipareigojimą, nes abiems pinigų nepakaks. Štai taip tereikia vieno įvykio ir žmogus pradeda balansuoti ant briaunos, už kurios – antstoliai.
Valstybės remiama finansinių įsipareigojimų refinansavimo programa leistų žmogui restruktūrizuoti skolą bei susimažinti mėnesio įmokas. Idealiu atveju – apmokant refinasavimo palūkanas, kad liktų mokėti tik įsipareigojimų sumą be palūkanų.
Tokios programos kritikai gali apeliuoti į nuolaidžiavimą netvarkingai savo finansus tvarkantiems piliečiams ir jie būtų teisūs, bet iš dalies. Nuo piktnaudžiavimo visiškai apsiginti yra neįmanoma, tačiau didelė dalis finansinių sunkumų prispaustų žmonių visų pirma nori nuoširdžiai jas išspręsti, o ne apgauti valstybę.
Žinoma, būtų naivu pasitikėti žmonių racionalumu, tad refinansavus paskolą, reikėtų užtikrinti ir refinansuotų asmenų kontrolę. Tai nėra sudėtinga, nes Lietuvoje yra labai gerai išvystyta valstybinių ir privačių duomenų bazių sistema, kurioje galima nuolat matyti žmogaus finansinę situaciją, įsipareigojimus bei jų istoriją.
Mes turime šimtus tūkstančių piliečių, kuriems reikia konstruktyvios pagalbos. Metas apsispręsti, ką galime padaryti, kad jiems padėtume. Tai gali būti valstybės remiama finansinių įsipareigojimų refinansavimo ar kokia kita programa. Akivaizdu tik tiek, kad toliau nusisukti nuo šios problemos nebegalime.
