Finansų ministerijai atrodo, kad toks veiklos modelis rodo galimą piktnaudžiavimą. Ji jau paruošė projektą, kuriuo siūlo verslui leisti iš pajamų atskaityti ne daugiau kaip 50 procentų reprezentacinių išlaidų. Šiuo metu verslas iš pajamų gali atskaityti daugiau reprezentacijai išleistų lėšų – iki 75 procentų.
Pavyzdžiui, jei įmonė klientams dovanoja rašiklius su savo logotipu, kurių įsigijimo išlaidos yra 100 eurų, reprezentacinėms sąnaudoms šiuo metu ji gali priskirti 75 eurus, tačiau jei bus priimti siūlomi pakeitimai, ši suma sumažės iki 50 eurų.
Maža to, reprezentacinių išlaidų suma negalėtų viršyti 2 proc. įmonės pajamų per metus. Jei reprezentacijai išleidžiate daugiau – mokestinė našta dar labiau pasunkės. Šiuo metu riba, kokią dalį įmonės pajamų gali sudaryti reprezentacinės sąnaudos, nėra nustatyta.
Siūlomi pakeitimai taps nemalonia staigmena naudojantiems pardavimo modelius, paremtus tiesioginiu bendravimu su klientu. Sunkiau bus ir pardavinėjantiems techniškai sudėtingus, labai specifinius produktus, kurie visame pasaulyje gali turėti vos vieną ar keletą pirkėjų. Norint juos parduoti būtina ne vieną kartą susitikti su klientu, pristatyti produkto pranašumus. Klientai taip pat gali būti skirtingi – vieni perka prekę iškart, su kitais prieš sudarant sutartį gali tekti bendrauti net kelerius metus. Į ypač nepalankią padėtį patektų naujai įsteigtos įmonės, dar tik buriančios klientų ratą.
Pačios valdžios investicijų pritraukimo agentūros (tokios, kaip „Investuok Lietuvoje“) su potencialiais investuotojais iki jų sprendimo įsikurti Lietuvoje dirba ne vienerius metus. Analogiškai, ir verslui, siekiant užmegzti santykius su potencialiais partneriais gali tekti bendrauti kelerius metus. Prie ir taip didelių tokiai veiklai skiriamų išlaidų prisidės ir dar didesni mokesčiai.
Dėl siūlomų pakeitimų gali nukentėti įmonės, kurios pardavinėja produktus klientams tiesiogiai iš gamintojo ar platintojo. Paprastai tariant, jei viena įmonė pardavimų skatinimui daug investuoja į parduotuves, jų dizainą ir patrauklumą vartotojui, tokios išlaidos būtų pripažįstamos veiklos išlaidomis.
Tuo tarpu jei kita įmonė pardavimus skatintų ne per investicijas į pardavimo vietas, o pavyzdžiui, rengdama tiesioginius pristatymus, tai būtų pripažįstama kaip reprezentacinės išlaidos. Jei tokios išlaidos viršytų 2 proc. įmonės metinių pajamų jos būtų daugiau apmokestinamos, tai yra, šią ribą viršijančioms reprezentacinėms išlaidoms būtų pritaikytas pelno mokestis. Tokiu būdu viena pardavimų skatinimo veikla būtų nepagrįstai diskriminuojama kitų atžvilgiu.
Dėl tokių mokestinės aplinkos pokyčių būtų siunčiama neigiama žinutė potencialiems investuotojams.
Siūlomi reprezentacinių sąnaudų apribojimai gali daryti neigiamą įtaką darbo vietų kūrimui ir užsienio centrų atėjimui į Lietuvą, nes pastarieji daug dėmesio skiria darbuotojų bendravimo su klientais kultūros, motyvacijos ir klimato puoselėjimui – bendriems renginiams, susibūrimams, kas ir yra reprezentacinės išlaidos
Tai yra neatsiejama modernios verslo praktikos ir personalo valdymo dalis ir būdas išlikti konkurencingiems darbuotojų pritraukimo srityje.
Iš vienos pusės, atrodytų valdžia tai supranta. Pagaliau į reprezentacines išlaidas leis įtraukti tokias išlaidas kaip medžioklę, žvejybą, plaukiojimą jachtomis, golfą, stovyklavimo išlaidas.
Tik kodėl viena ranka palaisvinant apynasrį – kita reikia užveržti taip, kad daliai daug išlaidų reprezentacijai patiriančių įmonių tai gali tapti akmeniu po kaklu?
Paradoksalu, kad deklaruojami valdžios prioritetai prasilenkia su veiksmais. Kalbama apie verslo skatinimą, investuotojų pritraukimą, aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimą ir pardavimą, tačiau siūlomos priemonės kaip tik suriša verslui rankas. Užuot visus verslininkus laikiusi piktnaudžiautojais ir juos papildomai apmokestinusi, valdžia turėtų ieškoti palankiausio pelno mokesčio režimo. Dėl taisyklių, numatančių vienų ar kitų išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams sudėtingumo ir dažnos kaitos tapti ,,piktnaudžiautoju” įmanoma ir visai to nesiekiant.
