Mat visas Lietuvos politinis gyvenimas sukasi tarsi pagal „Švilpiko dienos“ scenarijų: ta pati nuobodybė ir beprasmybė bei kiekvieną dieną tas pats per tą patį.
Kone kasdien kuris nors tautos išrinktasis ištransliuoja liaudžiai liūdną žinią, kad didžiausia šalies problema – skurdas ir pajamų nelygybė.
Kartais prie jų prisijungia socialistiškai nusiteikę ekonomistai, snūduriuojančiu balsu patikinę, kad tai tikra tiesa – taip rodo ir jų lentelės.
Paskui visi draugiškai pakeiksnoja verslininkus ar šiaip visokius „turčius“, kad tie moka per mažai mokesčių ir apskritai kalti dėl visų šalies negandų. Ir taip diena pasibaigia. Kitą rytą ir vėl viskas iš naujo: tas pats skurdas, ta pati pajamų nelygybė, tie patys ekonomistai, tos pačios lentelės, tie patys „turčiai“, tos pačios bėdos ir vėl viskas iš naujo. Ir tai jau tęsiasi beveik dešimtmetį.
O paskui, pakėlę antakius, tautos išrinktieji niekaip negali atsistebėti, kodėl čia taip yra: ekonomika auga, atlyginimai auga, o žmonės vis tiek emigruoja. Ir emigruoja ne tik broilerų prižiūrėtojai, bet ir tautos ateitis – jaunimas. Kai pasmalsauju, kodėl toks jų pasirinkimas, tai atsakymas dažniausiai būna toks: čia nėra perspektyvos, nėra ateities, nėra karjeros galimybių ir apskritai čia nyku. Ir emigruojančiam jaunimui „dzin“ tas mūsų skurdas, tos pajamų nelygybės, tie ekonomistai su savo lentelėmis ir visos tos „skurdžių“ bei „turčių“ dalybos.
Ar iš šio scenarijaus yra išeitis? Žinoma, kad yra. Kelių visada būna daugybė. Iš pradžių siūlyčiau keturis pirmuosius žingsnelius.
Pirmas žingsnis: susitaikyti su tuo, kad pajamų nelygybė didėja visame pasaulyje ir didės toliau. Ir nebekurstyti aistrų bei nebekiršinti tautos.
Ekonomistas Janas Timbergenas dar 1975 m. teigė, kad pajamų nelygybė yra ne kas kita, kaip lenktynės tarp išsilavinimo ir technologinio progreso. Jis taip pat prognozavo, kad jei skurdžiau gyvenantys žmonės didins savo gebėjimus lėčiau, nei vystosi technologinė pažanga, pajamų nelygybė tik didės.
Taip ir atsitiko.
EBPO atliktas tyrimas „Divided We Stand: Why Inequality Keeps Rising“ atskleidė, kad nuo 1980 m. beveik visose šiai organizacijai priklausančiose šalyse pajamų nelygybė didėjo. Ir labiausiai didėjo pačių turtingiausių žmonių pajamos.
Tyrėjai šį faktą aiškina taip: „Technologinis progresas atnešė kur kas daugiau naudos aukštos kvalifikacijos darbuotojams nei žemos kvalifikacijos darbininkams. Specialistai, turintys darbo su aukštomis technologijomis įgūdžius, visose šalyse turėjo ypač didžiulę paklausą. Dėl globalizacijos procesų didėjo jų derybinė galia, nes jiems atsirado daugiau galimybių parduoti savo kompetencijas ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje“.
Ekspertai taip pat pažymi, kad auganti pajamų nelygybė netrukdo ekonomikos augimui, atvirkščiai veikia, kaip augimą skatinantis veiksnys, tačiau turi ir tam tikrų pavojų, nes didina politinį nestabilumą ir sukuria prielaidas atsirasti įvairiems populistiniams judėjimams.
Tyrėjai pateikia dvi pagrindines išvadas:
1. Pajamų „lyginimas“, naudojant mokestines priemones ir esant tiek prekių, tiek darbo rinkos globalizacijai, kasdien tampa vis mažiau efektyvus. O neteisingas mokesčių sistemos „dizainas“ gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
2. Pats efektyviausias būdas pajamų nelygybės mažinimui – tai investicijos į švietimą ir žmogiškąjį kapitalą didinant žmonių ekonominį mobilumą, t. y. galimybę judėti iš žemesnio pajamų intervalo į aukštesnį. Ir galimybių mokytis visą gyvenimą užtikrinimas.
Per pasaulį žengiant ketvirtajai technologinei revoliucijai, artimiausiame dešimtmetyje pati reikalingiausia specialybė bus „data scientist“, kuria bus kuriamas ir vystomas dirbtinis intelektas. Jau dabar tokių specialistų atlyginimai pasaulyje siekia iki 200 000 eurų per metus, o šios srities asai tiek pat uždirba ir per mėnesį.
Įdomu, ką šioje situacijoje darys Lietuva? Stabdys technologinį progresą ir neleis šiems specialistams dirbti Lietuvoje vien tik todėl, kad pastarieji neiškreiptų pajamų nelygybės rodiklių?
Nors tokie specialistai mūsų šalyje labai praverstų, nes jų pagalba, sekant kitų šalių pavyzdžiu, būtų galima pereiti prie daugelio valstybės procesų skaitmenizavimo, o tai galėtų stipriai pristabdyti valstybės lėšų švaistymą ir grobstymą.
Tik vargu, ar kuri partija panorės, kad dirbtinis intelektas užsuktų jų partinių šeryklėlių kranelius?
Antras žingsnis: sukurti XXI amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą, kaip stipriausią ginklą prieš skurdą.
Pažangiausios pasaulio valstybės, stabdydamos pajamų nelygybės didėjimą ir mažindamos skurdą, į kovą meta patį stipriausią ginklą – švietimą.
Pateiksiu tik kelis įdomesnius progreso priešakyje žengiančių valstybių švietimo sistemos „trend‘us“:
1. Konkurencingos asmenybės ugdymas XXI amžiuje, kai naujausios technologijos žinias moksleiviams gali perduoti greičiau ir efektyviau nei bet kuris mokytojas, didžiojoje dalyje pasaulio šalių švietimo sistemos kardinaliai keičiasi ir žinių visuomenė pamažu virsta įgūdžių visuomene.
Tai reiškia, kad į antrą planą nueina mokyklose ir universitetuose gaunamos taikomosios ir profesinės žinios, o dominuoti pradeda „minkštieji įgūdžiai“ (soft skills) – kritinis bei analitinis mąstymas, kognityvinis lankstumas, emocinis intelektas, derybinis ir bendravimo menas, motyvacija, kūrybiškumas, gebėjimas formuoti gyvenimo tikslus.
Kaip teigė McKinsey kompanijos (konsultuojančios JAV prezidentą, vyriausybę ir daugelį stambiausių pasaulio verslo organizacijų) vadovas Dominicas Bartonas, šiame globalinių pokyčių pasaulyje svarbiausias švietimo sistemos tikslas – ugdyti konkurencingą asmenybę, sugebėsiančią sėkmingai gyventi ir kurti nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Ir būtent „soft skills“ yra svarbiausieji įgūdžiai tokios asmenybės ugdymui.
MIT rektorius L. Rafael Reif, papildydamas šią mintį, pabrėžia, kad dar vienas svarbus įgūdžių blokas konkurencingai asmenybei – skaitmeniniai įgūdžiai, mat ateityje be jų nebegalios nė viena profesija.
Tačiau Lietuvoje kol kas nė vienas politikas nėra net užsiminęs apie „soft skills“ ugdymo poreikį Lietuvos mokyklose.
Konkurencingų asmenybių kol kas mums nereikia. Nes mus visiškai tenkina ir infantilios asmenybės, nuolat laukiančios, kol koks nors valdžioje esantis gelbėtojas pagaliau padidins mokesčius „turčiams“ ir taip išspręs visas jų gyvenimo problemas – pradedant girtuokliaujančiais sutuoktiniais, baigiant brangiais kalafiorais.
2. Atvirieji žinių šaltiniai („Open source“ platformos).
Naujausios technologijos vis labiau užkariauja ne tik pasaulio pramonę ir verslą, bet ir švietimo sistemas. Atsiranda plačios galimybės gauti žinių ar įgyti specialybę net neišeinant iš namų ir nesumokant už tai nė cento. Pateiksiu keletą pavyzdžių:
1. Coursera – masinio švietimo projektas, kurį sukūrė Stanfordo universiteto mokslininkai. Prie jų prisijungė dar kelių prestižinių pasaulio universitetų dėstytojai ir, pasitelkdami online programas, moko viso pasaulio studentus. Yra sukurta daugiau nei 1000 įvairiausių kursų ir programų, kuriomis naudojasi apie 17 milijonų studentų iš 200 pasaulio šalių.
2. Khan Academy universitetas. Yra sukurta apie 10 000 maždaug 12 min. trukmės vaizdo klipų, kurie leidžia nesunkiai perprasti bet kurios srities žinias – nuo fizikos, matematikos, medicinos iki sudėtingiausių finansų ir ekonometrijos. Teigiama, kad net pats „bukiausias“ studentas, pažiūrėjęs tą vaizdo klipą 57 kartus, nebeturi jokių galimybių to dalyko nežinoti. Šios mokomosios medžiagos privalumas – labai aiškus ir paprastas išdėstymas, naudojant vaizdinę ir grafinę medžiagą.
Įdomu, kiek Lietuvos studentų ar kvalifikaciją gerinančių darbuotojų naudojasi šiomis atviromis žinių platformomis?
3. „Summit learning“ sistema. Pagal šią sistemą JAV dirba jau apie 250 mokyklų ir ji yra skirta negabiems, dažniausiai iš neturtingų Lotynų Amerikos šeimų, kilusiems vaikams. Jos esmė yra ta, kad iš programos yra visiškai išmestos žinios. Vaikai teturi tik kompiuterius, kuriuose yra įdiegtos įvairios elektroninės bibliotekos ir vaikai su žiniomis dirba patys. Monitoringo programa tik leidžia mokytojui stebėti, kuo vaikas domisi, kur daugiausia praleidžia laiko ir kaip išlaiko testus (self testing). Taip kiekvienam vaikui suformuojami asmeniniai ugdymo „takeliai“. Pati ugdymo programa susideda iš keturių blokų – kognityviniai įgūdžiai, dalyko žinojimas, sėkmės suvokimas ir tikslų kėlimas.
Viena iš tokių mokyklų yra įsikūrusi pačiame Silicio slėnio centre ir ji visiškai nepanaši į mokyklą, mat ją sudaro apie 15 į garažus panašių pastatėlių. Tačiau tuose „garažuose“ paruošti vaikai išleidžiami į gyvenimą taip, kad 100 proc. iš jų įstoja į koledžus, o apie 5 mokinius iš kiekvienos mokyklos patenka į vieną prestižiškiausių pasaulio universitetų – Stanfordą.
Nuostabu, kad šioje, į garažus panašioje mokykloje, tūkstančiai vaikų iš skurdžių šeimų virsta konkurencingomis asmenybėmis, kurios ateityje pačios kurs savo gyvenimą, o ne pasyviai lauks visokio plauko gelbėtojų.
Tačiau pažvelgus į Lietuvą – viskas atvirkščiai. Statome ir gražiname kaimų mokyklų pastatus, tačiau tuose pastatuose matome kartais vos po kelis vaikus, ir tik tuos, kurių mokymosi vidurkiai tesiekia vos kelis balus. Ir kurie, baigę šias mokyklas, stos tikrai ne į Stanfordo universitetą, o atsisės ant to pačio suolelio, ant kurio sėdi visa eilė Lietuvos varguolių, laukiančių, kada koks nors gelbėtojas padidins mokesčius „turčiams“ ir išspręs visas jų problemas.
4. Personalizuotas mokymas. Tarptautinė ekspertų grupė The New Media Consortium savo tyrime „NMC Horizon Report: 2015 Higher Education“ pažymėjo, kad pagrindinė ateities švietimo kryptis bus personalizuotas arba adaptuotas mokymas. Jo esmė yra ta, jog kiekvienas mokinys turės savo mokymosi programas, kurios bus skirtos jų asmeniniam potencialui vystyti. Ir kiekvienas mokinys turės savo asmeninį vystymosi kelią.
Tačiau Lietuvoje vargu ar kada tokia programa galės pralaužti geležinius socialinės lygybės barjerus, garantuojančius, kad visiškai skirtingų gebėjimų vaikai mokytųsi tose pačiose klasėse, tose pačiose mokyklose ir pagal tą pačią programą.
Nors tokia „socialinė lygybė“ nieko gero nesukuria, tik atneša daugiau nei tragiškus rezultatus: pirma, jei klasėje mokymas orientuojamas į silpnuosius vaikus, tai automatiškai su žeme sulyginami stipresnių vaikų gebėjimai ir sunaikinamas visas jiems gamtos duotas potencialas.
Antra, jei mokymas orientuojamas į stipriuosius vaikus, tai silpnesniesiems įvaromi visi įmanomi nepilnavertiškumo kompleksai, baimės, neurozės ir depresijos, o tai galiausiai pasibaigia alkoholio ar narkotikų vartojimu.
5. Mokymasis visą gyvenimą. Čia visi ekspertai vieningai sutaria: nuo skurdo ir kitų socialinių-ekonominių problemų gali išgelbėti mokymasis visą gyvenimą.
Pasaulis šiandien keičiasi tokiu greičiu, kad prie tų pokyčių galės prisitaikyti tik tie, kurie nuolat atnaujina savo žinias ir bet kurią minutę yra pasiruošę keisti savo specialybę į tą, kuri yra paklausesnė ir geriau apmokama. Be to, nuolatinis mokymasis suteikia galimybę judėti iš žemesnio pajamų intervalo į aukštesnių pajamų intervalą.
Tačiau Lietuva, pagal „Lifelong learning“ rodiklius (šalt. inovacijų švieslentė 2016) užima tik 22 vietą tarp ES šalių ir tik vos lenkia Balkanų šalis. „Lifelong learning“ koeficientas tesudaro tik 50 procentų nuo ES vidurkio. Tuo tarpu Estija užima 7 vietą ir šiuo atžvilgiu mus lenkia net 3 kartus. O nuo Švedijos pagal šį rodiklį atsiliekame net 6 kartus.
Žodžiu, nenorime nei mokytis, nei kelti kvalifikacijos, bet labai norime tokių atlyginimų kaip Estijoje ar net Švedijoje. Ir nenuostabu. Nes jau maždaug 10 metų vargu ar kas girdėjo, kad kuris nors aukštas politikas žmonėms perduotų žinią apie mokymosi visą gyvenimą svarbą. Ir apie tai, kad tik kompetencijų stiprinimas, žinių atnaujinimas bei statuso darbo rinkoje įtvirtinimas suteikia didžiausią saugumą ir galimybę užsidirbti norimą atlygį. Tačiau jau kone dešimt metų žmonėms iš aukščiausių valdžios tribūnų kalama tik viena tiesa: nuo visų gyvenimo problemų gali išgelbėti tik nuolatinis mokesčių didinimas „turčiams“, jokia verte nepadengtas minimalaus atlyginimo didinimas ar koks nors darbo kodekso „patąsymas“. Tai kam tada mokytis?
6. Minerva project. Šį startuolį dar 2011 metais sukūrė verslininkas Benas Nelsonas. Prie jo prisijungė kai kurie JAV senatoriai, buvę finansų ministrai, universitetų dekanai, buvęs Harvardo prezidentas Lawrence H. Summersas ir daugybė JAV akademinio bei verslo elito atstovų.
Kaip teigė universiteto įkūrėjas, mokymo programos esmė – ruošti įgūdžius tai specialybei, kurios dar nėra. Tik šio startuolio dėka JAV elitas sužinojo, kad pasaulyje nėra pačios reikalingiausios ir svarbiausios specialybės, t. y. sprendimų priėmėjų, kurie galėtų vadovauti tiek valstybėms, tiek didelėms organizacijoms.
„Mes visada reikalaujame moralinės ir finansinės atsakomybės iš gydytojo, kuris kreivai sugipsuoja lūžusią koją. Tačiau niekada nereikalaujame atsakomybės iš valstybių vadovų, jei jų neteisingi sprendimai sužaloja žmonių gyvenimus“ – teigia B. Nelsonas.
Ir pagrindinis įgūdis, kuris yra lavinamas šiame universitete – tai sisteminis mąstymas. Tai reiškia, kad studentai yra mokomi priimti sprendimus ne iš vieno, bet iš kelių ar net kelių šimtų požiūrio taškų. Išvertus į liaudies kalbą, tai reikštų, kad valstybių vadovai, priiminėjantys sprendimus, savo galvoje turi turėti ne vieną „varžtelį“, o bent jau kelis.
Šis projektas susilaukė didžiulio investuotojų susidomėjimo ir per 5 metus į jį buvo investuota apie 75 mln. JAV dolerių. Tai reiškia, kad verslininkams iš švietimo sistemos labiausiai reikia ne statybininkų ar inžinierių, bet valstybių ir organizacijų vadovų, kurie savo galvose turėtų kur kas daugiau nei vieną varžtelį ir savo sprendimais nežlugdytų nei valstybės, nei jų verslo.
Trečias žingsnis: išvaduoti švietimo sistemą nuo nekompetencija alsuojančių politikų asmeninių interesų.
Ne paslaptis, kad švietimo ministro postas yra pati pigiausia valiuta, kuri naudojama į valdančiąją koaliciją susibūrusioms partijoms dalinantis įtakos sferas. Ir todėl postuose, iš kurių priimami sprendimai, lemiantys mūsų vaikų ateitį, netyčia atsiduria babytės iš Skuodo, kurių didžiausia gyvenimo laimė yra gauti bedarbio pašalpą, neiti į darbą ir už nieką neatsakyti.
Ne veltui sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos, todėl tas puvėsis sėkmingai persiduoda ir į apačias. Ir nieko nuostabaus, kad miestų ir rajonų švietimo įstaigos vėl tampa vietinių caraičių pašaru auginant savo įtakos apimtis.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose valdininkai, prisidengdami neva vaikų ugdymu, sumaniai sugeba pervesti biudžeto pinigus privačiam sporto klubui.
Schema paprasta: už keliasdešimt tūkstančių eurų savivaldybė nuperka bilietus į sporto varžybas ir išdalina juos vaikams. Ir pabandyk tu Kėdainių valdininkui paaiškinti, kad vaikų ugdymas – tai sportas, šokiai, muzika, dailė, robotika ir pan., o ne krepšinio varžybų žiūrėjimas ir spragėsių valgymas. Valdininkai neskaičiuoja, kiek vaikų jų rajone šoka, dainuoja ar kuria robotus, bet labai skrupulingai skaičiuoja, kiek nuotraukėlių savo rinkiminiams bukletėliams galės pasidaryti krepšinio komandos ir jos gerbėjų fone.
Pinigų gausa netrukdomai liejasi ir tuštėjančių kaimų mokykloms, bibliotekoms, koncertų salėms ar net keliams, kuriais niekas nevažinėja ir kurie veda į niekur. Pinigų visada yra ten, kur vietiniai politikuotojai mato savo rinkimines platformas, bet labai retai ten, kur būtų gerinama vaikų ugdymo kokybė.
Todėl sunku būtų paneigti faktą, kad švietimo sistema niekada netarnavo vaikams, niekada netarnavo valstybės ateičiai ir juolab konkurencingų asmenybių ugdymui. Ji visada tarnavo politikams ir jų interesams. Galbūt todėl ir turime tiek daug mūsų švietimo sistemos prikeptų infantilių ir su savo gyvenimu nesusitvarkančių žmogeliukų, apie kuriuos sukasi ne gerovės idėjos, o tik skurdas, alkoholis, smurtas ir pan. Ir dabar mes visi intensyviai kovojame su tuo, ką ir toliau kuria švietimo sistema.
Ketvirtas žingsnis: pakeisti nelygybės sampratą.
„Facebook“ įkūrėjas ir filantropas Markas Zuckerbergas savo įkvepiančia kalba Harvardo universiteto absolventus ragino iš pagrindų pakeisti nelygybės sąvoką.
„Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų laisvę ir galimybes siekti tikslo“ – teigė Zuckerbergas. Tai reiškia, kad svarbiausia yra ne pajamų lygybė, o galimybių lygybė. Ir kad kiekvienas planetos gyventojas gautų iš savo valstybės visapusišką paramą norint įgyti savo mėgiamą specialybę, savo mėgstamą veiklą ar galimybę vystyti verslą, siekti savo gyvenimo tikslų ir visiškai save realizuoti.
Tokios pozicijos laikosi ir pasaulio verslo bei politikos elito klubas „Coalition for inclusive capitalism“ ir jo įkūrėja Lyn Rotshild, kuri teigia, kad tik tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus gali užsiimti savo mėgstama veikla ir turėti galimybes kiekvieną dieną tobulėti bei siekti savo tikslų, nebelieka vietos nei skurdui, nei alkoholizmui, nei kitiems socialiniams parazitams vešėti.
„Atėjo laikas nustatyti naujas socialines taisykles. Mums reikia visuomenės, kurioje progresas būtų matuojamas ne tik BVP rodikliais, bet ir tuo, kiek žmonių atrado save“, – baigdamas savo pranešimą Harvardo absolventams pabrėžė M. Zuckerbergas. Šią nuostabią kalbą (Youtube: Facebook CEO Mark Zuckerberg delivers Harvard commencement. Full speech 2017) siūlau paklausyti visiems, kam jau nusibodo gyventi pagal filmo „Švilpiko diena“ scenarijų.
Tikiuosi, kad tokių, platų suvokimą turinčių, žmonių kaip M. Zuckerbergas įžvalgos padės mums pamatyti skurdą ne tik Lietuvos kaime, bet ir skurdą visur – ir švietime, ir technologijose, ir inovacijose, ir idėjose, ir sprendimuose, ir strategijose, ir požiūriuose, ir valstybę valdančių politikų galvose... Ir tik po šio pamatymo galės prasidėti tikrieji, o ne butaforiniai pokyčiai tiek švietimo sistemoje, tiek visoje valstybėje. Ir tik po tokių pokyčių jaunimas galės pasakyti: čia mums įdomu gyventi ir čia mes matome savo ateities perspektyvą.
