Panašu, kad šioje lygtyje randama tiek daug nežinomųjų, kad jos išsprendimas tampa savotišku Sizifo darbu.
Visi sutaria, kad žmogaus vaidmuo, jo valia kaupiant pensijai yra svarbus. Tik to, deja, nepakanka. Žemos šeimos ar asmens pajamos nubraukia bet kokį asmens norą taupyti: jei pajamų pakanka tik būtiniems poreikiams, finansiniams įsipareigojimams patenkinti, kas bus po tolimų dešimtmečių, tampa nebesvarbu.
Tuomet belieka remtis valstybe. Deja ir čia pažadų sočiai senatvei nėra. „Sodra“ didelių pensijų žadėti negali ir negalės.
Žinoma, nors ir nedidelės pensijos, tačiau garantuotos.
Deja, ši „garantija“ yra savotiška meškos paslauga žmogui – mat, jei kažkas garantuoto yra ateityje, kam šiandien dar kuo nors rūpintis.
O vertėtų, juk „ant kortos pastatyta“ nei daug, nei mažai – paties asmens gerovė.
Vienu sočios senatvės lygties dedamųjų įvardyčiau kuo ilgesnį asmens aktyvumą darbo rinkoje. Kai kurie Lietuvos darbdaviai „pamiršta“, kad ir vyresnio amžiaus žmonės gali dirbti. Darbas, anot psichologų, žmonėms yra ne tik pinigų šaltinis, bet ir asmens saviraiškos būdas, leidžiantis jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu.
Vis lavėjanti medicina leidžia žmonėms ilgiau išlikti jaunais ir savimi pasitikinčiais.
Šių dienų šešiasdešimtmečiai yra aktyvūs, energingi, sportuoja, o kai kurie netgi inicijuoja savo asmens gimimo datos keitimą pase, kad tik visuomenė neišbrauktų jų iš pajėgiųjų rato.
Darbo rinkoje vis labiau taps paklausūs įvairaus amžiaus žmonės – svarbu tik, kad pats asmuo būtų besimokanti asmenybė, gebanti laiku prisitaikyti prie pokyčių.
Senstančioje Europos visuomenėje ateina savotiškas aukso amžius tiems, kurie turi sukaupę patirties, išmanymo, yra atsakingi. Jie yra savotiška priešingybė jaunimui, norinčiam greit ir daug. Negavę didelio atlygio, jauni žmonės darbovietes dažnai keičia.
Būtent šį nekantrų jaunimą įvardyčiau antru nežinomuoju užtikrintos senatvės lygtyje. Valstybės numetamų trupinių jam tikrai nepakaks – jis bus linkęs ieškoti būdų kaip savimi pasirūpinti iš anksto.
Tam bus reikalingi sąjungininkai, gebantys užtikrinti sočią senatvę. Vienas tokių sąjungininkų – valstybė. Į valstybę reiktų mokytis žiūrėti ne kaip į bazinės pensijos šaltinį, bet ir kaip į kūrėją įvairių kompleksinių įrankių, padedančių taupyti savo piliečių senatvei.
Visgi vien pozityvaus požiūrio neužtenka, valstybė turėtų imtis realių veiksmų. Pagrindinis jos vaidmuo turėtų būti įvairių kelių kūrimas, o ne „pagalių kaišiojimas į ratus“. Tad trečiu nežinomuoju sočios senatvės lygtyje įvardyčiau politinę valią, kurios pagalba būtų tiesiami kuo įvairiausi keliai tiems, kas nori taupyti senatvei.
Jau dabar matyti, kad mokestinės lengvatos yra savotiškas skiepas, palaikantis nors ir nedidelį, bet visgi judėjimą ateities „finansinių pagalvių“ programose.
Darbas, darbuotojas, darbdavys – to paties mechanizmo detalės. Tad ketvirtuoju užtikrintos senatvės lygties elementu matyčiau atsakingą verslą.
Nors ir sunkiai, bet etikos principai skinasi kelią į verslą. Deja, kol kas tik 6 procentai darbdavių rūpinasi savo darbuotojais, investuodami dalį jų atlyginimo į kaupimo programas. Tyrimų duomenimis, kol kas tik kas dešimta įmonė norėtų darbuotojus drausti kaupiamuoju investiciniu gyvybės draudimu.
Vienoje AON atliktų apklausų, įmonių darbuotojai pasisako, kad jiems svarbi finansinė gerovė tiek dabar, tiek ir ateityje.
Įdomu, ko gi laukiama? Kodėl tiek mažai Lietuvos darbdavių yra nusiteikę rūpintis darbuotojų ateities finansiniu saugumu?
Juk kuo ilgiau darbo vietoje išlaikyti jauną kvalifikuotą darbuotoją norėtų kiekvienas. Atsakymas labai paprastas – verslui reikia pažado, jog rūpintis darbuotoju yra naudinga, juk skatinamas finansiniais instrumentais darbuotojas tampa lojalesniu, labiau motyvuotu.
Kasdienybė tokia, jog nesvarbu didelis ar mažas verslas – skaičiuojamas kiekvienas išleistas euras.
Vadinasi, Lietuvoje verslui turi „apsimokėti“. Tokią situaciją puikiai iliustruoja tai, kad net trims iš keturių įmonių vadovų sprendžiant kaupti darbuotojų ateičiai, turi įtakos valstybės siūlomos verslo skatinimo priemonės.
Todėl verslo atsakomybę prieš savo darbuotoją Lietuvoje reikia remti.
Lietuvos gyvybės draudimo rinkoje jau senokai laukiama proveržio. Ir jo kaip nėra, taip nėra. Reikia postūmio – politinės valios – kad dviratis pradėtų važiuoti. Įdomu, ar pokyčius deklaruojantis dabartinis Seimas vis tik ryšis imtis veiksmų, orientuotų ne į dabarties, o į ateities naudas?
Išvardijau keturis nežinomuosius: kuo ilgesnį asmens aktyvumą darbo rinkoje, jaunąją kartą, verslą bei politinę valią. Žinoma, jų yra daug daugiau. Tačiau nesvarbu, kiek ir kokių nežinomųjų prirašytume sočios senatvės lygtyje, viena aišku – be valstybės paramos, jos kuriamos palankios terpės ir įvairių instrumentų, visi sprendiniai bus prarasti ir lygties išspręsti niekaip negalėsime.
