Reikia lyderio, kuris iš esmės atkurtų viso viešųjų pirkimų sektoriaus reputaciją, nuo pamatų pastatytų naują instituciją ir galiausiai sutelkti dėmesį ne į proceso paskutinę stadiją – pirkimų kontrolę, o į pirkimus vykdančių asmenų kompetencijų kėlimą, teisėtų ir efektyvių pirkimo procedūrų sukūrimą.
Tuomet galime tikėtis mažiau pažeidimų, kurių dalis atsiranda dėl sudėtingos viešųjų pirkimų sistemos neišmanymo.
Reikia siekti kad viešas sektorius gautų tas prekes paslaugas, kurių reikia, o Europos Sąjungos investicijos laiku įsilietų į šalies ekonomiką.
Juk sustabdytas pirkimas nereiškia, kad kažkas gerai dirba savo darbą. Atvirkščiai – tai bloga žinia, nes vėl rezultato nėra.
Optimizmas su šaukštu deguto
Optimizmo teikia naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas, kuris įsigalios liepos 1 d. Įstatyme daug ilgai lauktų naujovių, dėl to tai galima drąsiai vadinti viešųjų pirkimų reforma, kuri parengta Europos Sąjungos direktyvų pagrindu ir joje sutelkta geriausia valstybių viešųjų pirkimų patirtis.
Tačiau dar neįsigaliojus naujam įstatymui ir šios rinkos dalyviams – tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams – kyla vis didesnis nerimas, nes nėra aišku, kaip interpretuoti naujas teisės akto nuostatas.
Panašią situaciją mes išgyvenome 2008-aisiais, po tuometinės viešųjų pirkimų reformos.
Tuomet tik per dvejus metus nusistovėjo vieningas institucijų ir teismų požiūris, užpildantis teisės aktų spragas.
Nors šiandien kertiniai principai jau įrašyti naujoje įstatymo redakcijoje, iki šiol nėra patvirtintų metodikų, kaip nauja sistema veiks – Viešųjų pirkimų tarnyba nesugebėjo atlikti pareigos – parengti poįstatyminius teisės aktus, kurie būtini, kad įstatymas įsigaliotų sklandžiai.
Nėra parengta jokių rekomendacijų dėl atskirų pirkimo rūšių, taip pat nėra aktualių pavyzdinių konkurso sąlygų.
Tiekėjo kvalifikacijos reikalavimų nustatymo metodikos, kuri yra svarbi vertinant konkurso dalyvių tinkamumą teikti paslaugas, projektas paskelbtas tik paskutinėmis gegužės dienomis.
Panaši situacija ir su Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašu, Numatomos viešojo pirkimo ir pirkimo vertės skaičiavimo metodika, Kainodaros taisyklių nustatymo metodika – šių teisės aktų projektai pateikti tik gegužę, o likus mėnesiui iki įstatymo įsigaliojimo patvirtintų metodikų dar nėra.
Naujojo įstatymo nuostatose numatyta ir pareiga užtikrinti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimą.
Tačiau perkančiosios organizacijos ir rinkos dalyviai dar nesulaukė metodinių rekomendacijų – gairių, kad galėtų tinkamai nustatyti vertinimo tvarką pirkimo dokumentuose, o ne dėl akių.
VPT teisinasi, jog jau pradėjo rengti mokymus, o visa metodika bus patvirtinta iki įstatymas įsigalios, bet tai menka paguoda.
Šiandien tarnyba atrodo tarsi išsiblaškęs dėstytojas, kuris likus vienai nakčiai iki egzamino studentams mėgina išdėstyti visą kurso medžiagą.
Egzaminas bus sunkus ir tas pats dėstytojas rytoj vaikščios ir pliaukšės su liniuote per nepažangių studentų nagus.
Tarnyba, nors ir organizuoja 4 valandų trukmės mokymus, tačiau vietos užpildomos taip greitai, kad visi norintys tiesiog į juos nepatenka. Juolab, kad leidžiama dalyvauti tik perkančiųjų organizacijų atstovams, o tiekėjams – ne. O juk nuo tiekėjų pasirengimo pirkimams taip pat priklausys rezultatas.
Pasiruošti nespės
Nuolat garsiai kalbama apie pareigą perkančiosioms organizacijoms atsakingai planuoti pirkimus, jiems pasiruošti. Tačiau jau dabar aišku, kad ateinantį pusmetį niekas nevyks taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Konsultantai užversti perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų užklausomis – ką daryti, kaip pasiruošti, tačiau kol kas lieka gūžčioti pečiais.
Lietuvoje iš viso yra per 4000 perkančiųjų organizacijų. Daugelyje jų už viešuosius pirkimus atsakantys tarnautojai nėra tos srities specialistai. Iki šiol jie pirkimus vykdė taip, kaip mokėjo – dažniausiai naudodami kokio nors sėkmingo pirkimo šabloną.
Bet šablonai baigėsi.
Šiandien, kai VPT viešai ir garsiai mojuoja liniuote be gailesčio kirsdama kiekvienam, kurio parengtos viešojo pirkimo sąlygos jai nepatiko, specialistai gūžiasi kamputyje.
Gauti per nagus nesinori, o lyderio, kuris atsistotų priekyje ir visam sektoriui aiškiai ir garsiai išdėstytų strategiją, kryptis ir gerosios praktikos pavyzdžius, nėra.
Reputacijos dėmės
VPT šiandien labiau reikia rūpintis savo pačios, o ne sektoriaus reputacija. VPT pirkimo vertės skaičiavimo metodikoje įstaigoms nurodžius skaičiuojant metinę pirkimo vertę visas kelionių organizavimo paslaugas sujungti ir skelbti vieną konkursą, pasipylė teismai.
Žibalo į konfliktą įpylė ir VPT rekomendacijos, kurios teismų buvo pripažintos neteisėtomis.
Tokiame konkurse laimėdavo kelionių organizavimo tarpininkės – kelionių agentūros, už savo paslaugas siūliusios nulinį antkainį, žaibiškai pateikusios savo pasiūlymus po konkurso paskelbimo centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje.
Šias VPT rekomendacijas vykdžiusios valstybės įmonės ir įstaigos – Klaipėdos nafta, Ignalinos atominė, Žemės ūkio rinkos ir maisto produktų reguliavimo tarnyba, Aleksandro Stulginskio universitetas – dėl tokių sąlygų buvo priverstos bylinėtis teismuose ir pralaimėjo.
Ant savo pačios rekomendacijų kabliuko užkibo ir pati VPT, nežinia, kaip sugebėjusi sudaryti beveik nulinės vertės sutartį su tiekėju, kuris buvo nubaustas už konkurencijos įstatymo pažeidimus ir iš esmės neturėjo teisės net dalyvauti konkurse.
Garbės VPT nepadarė ir konfliktas su Policijos departamentu, kai tarnyba parodė neišmanymą mėgindama išmanyti, kokiais automobiliais savo funkciją turi atlikti mūsų angelai sargai.
Pakeliui aklai laikydamasi įstatymų VPT pametė esmę – užtikrinti konkurenciją.
Kad Lietuvoje tai sekasi sunkiai, patvirtino net keli pastaraisiais metais priimti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, į kurį kreipėsi Lietuvos aukščiausiasis teismas, sprendimai.
Jie patvirtino, kad viešųjų pirkimų reglamentavimas Lietuvoje prieštarauja ES teisei.
Prie to prisidėjo ir VPT, daugeliu atveju linkusi tiesmukiškai taikyti įstatymo nuostatas, net jeigu jos akivaizdžiai riboja konkurenciją.
Iš tiesų tai pati VPT turėjo atsistoti ir garsiai pasakyti, kad šios nuostatos netinka, jas reikia tobulinti, tačiau pastaraisiais metais viešųjų pirkimų praktiką iš esmės formavo jau ne VPT, o teismai.
Ateik, padėsime nupirkti
Norisi tikėti, kad VPT, kuriai suteikta tikrai daug galių ir teisių reguliuoti viešųjų pirkimų procesus, pavyks pakeisti požiūrį į viešųjų pirkimų sektorių. Nuimti viešųjų pirkimų prakeiksmą reikia mums visiems – tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams, tiek visuomenei. Nes visi siekiame geriausio rezultato.
Bet pirmiausia reikės pasikeisti pačiai VPT. Ir tam yra puiki proga – įsigaliojanti nauja Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija gali būti starto linija tarnybai tapti lydere, kurios šūkis galėtų būti „Ateik, padėsime nupirkti“.
Tačiau pirmiausia reikia išspręsti lyderio problemą. Šiandien organizacijoje nėra kompetentingo, charizmatiško vadovo, kuris būtų ne vien tik įstatymų vykdytojas, o vizijos kūrėjas.
Kuris būtų autoritetas perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams, kuris atsistotų ir pasakytų, kad nuo šiol mūsų vizija – atkurti sektoriaus reputaciją, pasitikėjimą ir orientuotis į tikslą – ir padarytų viską, kad visas sektorius šiuo keliu eitų.
