Dirbama už uždarų durų. O juk diskusijoms galimybių yra – ne kartą anksčiau buvo rengiamos konferencijos, klausymai Seime ir pan. Iš dabartinių valdančiųjų kol kas to nesulaukiame. Ir ne tik pensijų klausimais.
Pateiktos pertvarkos kryptys gali būti vertinamos įvairiai.
Vienas iš radikalių siūlymų – „sustabdyti socialinio draudimo įmokų dalies pervedimus į II pensijų pakopą“. Kartu pareiškiama, kad „naikinti II pakopos nesiūloma“.
Tačiau II pakopos esmė kaip tik ir yra jos finansavimas dalimi privalomų socialinio draudimo pensijų įmokų.
Tad nevyniokim žodžių į vatą – jei nebeliks įmokų, nebeliks ir II pakopos.
Liks tik III pakopa, į kurią savanoriškai mokamos papildomos įmokos, o jų dydį apsprendžia paties kaupiančiojo susitarimas su pensijų fondais.
Taigi pasiūlymas leisti į II pakopą mokėti neriboto dydžio įmokas nieko nekeičia, nes II pakopa tiesiog virsta III pakopa.
Apie tai, kad tik 2 proc. įmoka kaupimui nėra racionalus taupymas pensijai, kalbama jau keletą metų. Gerai, kad pagaliau ryžtamasi šią problemą spręsti. Tik tokia apimtimi dalyvaujantiems iš tikrųjų reikia pasiūlyti – arba jie sutinka dalyvauti kaupimo sistemoje visa apimtimi, arba tegu grįžta vien į „Sodrą“.
Kadangi sukauptos lėšos yra teisėta šių dalyvių nuosavybė, tai grąžinti jas į „Sodrą“ galima tik dalyviui sutikus (už tai būtų atstatomas pensijos dydis, dabar mažinamas dėl dalies įmokos pervedimo kaupimui).
Beje, kartais tas „Sodros“ pensijos sumažinimas pernelyg dramatizuojamas, tarsi mažai sukaupęs dalyvis daug prarastų iš „Sodros“. Iš tiesų, mažai sukaupusiems, ir praradimas iš „Sodros“ būtų nedidelis.
Iš pateiktų pasiūlymų taip ir lieka neaišku, kuo gi virsta „2+2+2“ sistema tiems, kas ją jau pasirinko ar pasirinks. Jei vieno iš trijų dvejetų, socialinio draudimo, 2 proc. dalies, pervedamos į II pakopą, nelieka, tai kaip tada atrodo įmoka kaupimui?
Juo labiau, kad abejojama ir dėl kito dvejeto – valstybės įmokos. Dabar valstybės įmoka (subsidija) kaupiančiajam sudaro 2 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio ir tai suprantama kaip paskata kaupti: jei prisidedi 2 proc. savų lėšų, tai už tai esi apdovanojamas dar 2 proc. šalies vidurkio.
Tačiau siūloma tos subsidijos daugeliui nebemokėti.
Na, o trečias dvejetas irgi „pakimba ore“, nes siūloma „neriboto dydžio“, o ne 2 proc. įmoka. Tai kas tada belieka iš „2+2+2“? Jei planuojama visai likviduoti šią sistemą, tai taip ir reikia pasakyti. Ir pasiūlyti kažką jos vietoj.
Vis dėlto manau, kad valstybės įmoka (galima sakyti – mokestinė lengvata) tiems, kas savo lėšomis prisideda prie būsimos pensijos, yra reikalingas, skatinantis kaupti dalykas, ir jo atsisakyti būtų klaida.
Bene sunkiausia nuo pat 2004 metų problema yra tai, kad, atitraukiant dalį privalomos pensijų draudimo įmokos į privačias būsimųjų pensininkų sąskaitas, nukenčia dabartiniai pensininkai. Šis faktas neretai pernelyg dramatizuojamas, tarsi būtent dėl jo dabartinės pensijos mažos. Nors atitraukiama vos 6,5 proc. pensijų draudimo lėšų, kurios, net ir išdalintos dabartiniams pensininkams, mažų pensijų problemos iš esmės neišspręstų.
Gal vertėtų negatyvą šioje vietoje paversti pozityvu: nustatyti atitinkamą privalomą pensijų draudimo įmokos tarifą, o norintys solidarizuotis su dabartiniais pensininkais galėtų papildomai mokėti dar 2 proc. „Sodrai“.
Tokiu būdu jie ne tik prisidėtų prie ekonominės gerovės didinimo, bet ir užsitikrintų didesnę „Sodros“ pensiją sau ateityje. Ir taip vietoje „lėšų atitraukimo“ pasiektume kur kas ilgalaikiškesnį efektą generuojantį „kartų solidarumą“.
